Sąžinės peržvalga

Ką sakome mylimam žmogui?

1. Ačiū tau. Rodydami meilę kitam asmeniui, rizikuojame, kad ji bus atmesta. Kai žmogus mūsų meilę

priima, jaučiame dėkingumą.

2. Padėk man. Suvokiame savo abejingumą, nenorą tinkamai atsiliepti mus mylinčiam asmeniui, dėl to

prašome pastabumo, jautrumo.

3. Aš tave myliu. Kai pastebime savo trūkumus, sakome: „Aš tikrai tave myliu, nors kartais esu abejingas

(-a), nepastabus (-i), nejautrus (-i).“

4. Atsiprašau. Savo nejautrumą kito asmens meilei išreiškiame nuoširdžiu gailesčiu.

5. Būk su manimi. Pokalbį baigiame trokšdami likti kartu su mus mylinčiu žmogumi.

Ką sakome Dievui?

Tirdami sąžinę, norime Dievui pasakyti:

1. Ačiū Tau, Dieve. Koks didis Tu esi! Prisimename visas gautas dovanas, kaip konkrečiai Dievas pas mus atėjo – kaip per žmones, įvykius, patirtis mus kalbino.

2. Padėk man. Dievo meilės šviesoje pradedame suvokti, kad jam buvome nejautrūs, o kartais – akli ir kurti. Meldžiame, kad Dievas padėtų geriau suprasti jo meilės ženklus.

3. Aš tikrai Tave, Dieve, myliu. Kaip pasireiškė mūsų abejingumas, neatidumas, nejautrumas? Kaip neatsiliepėme Dievui, jo Žodžiui?

4. Atsiprašau. Tai ne slegiantis, bet eucharistinis momentas – nuo padėkos per atgailą į bendrystę. „Viešpatie,

nesu vertas (-a).“ Kaip sūnaus paklydėlio tėvas, Dievas kviečia mus į puotą (plg. Lk 15,11–32).

5. Pasilik su manimi, Dieve. „Tavo malonės padedamas (-a), mylėsiu Tave labiau.“


Parengta pagal Vytauto Sadausko SJ parengta mokomąją medžiagą jėzuitų gimnazijoms