Kodėl viskas egzistuoja? Ką reiškia žmogaus sąmonė šioje 99,9% bežmogėje Visatoje? Kokia gyvenimo, kančios ir mirties prasmė?

Jėzaus patirtis dykumoje, jo malda vienumoje pirmųjų amžių krikščionis įkvėpė atsiskirti nuo kitų žmonių, trauktis į dykumą, kurti vienuolynus. Tačiau ignaciškasis dvasingumas mūsų žvilgsnį kreipia ne į Kristų dykumoje, o į Kristų, keliaujantį iš vienos vietos į kitą ir skelbiantį Gerąją Naujieną apie Karalystę.  Ignacas Išganytoją lygina su Karaliumi, akcentuodamas jo troškimą visa suvienyti su Dievu (1Tes 5, 9; Kol 2, 2; Ef 1, 9–10).
Bažnyčia, kuri yra Kristaus sakramentas, pašaukta vykdyti sutaikinimo misiją. Apaštalas Paulius ir Ignacas giliai tikėjo, kad kiekvienas krikščionis yra kviečiamas savaip dalyvauti šioje misijoje.

2. Horizontas – Švenčiausioji Trejybė

Kas yra Jėzus Kristus, kuriuo turėčiau sekti? Kaip jis susijęs su Dievu, kurį vadino „Abba“– Tėčiu? Kas yra Šventoji Dvasia? Kaip ji veikia?

Kaip išlaikyti gyvą santykį su Dievu? Ignaco dvasingumas skatina kurti ir puoselėti tokius Jėzaus ir Trejybės įvaizdžius, kurie mums kalbėtų ir atsakytų į mūsų patirties bei laikmečio poreikius. Todėl turime nuolat grįžti prie Dievo įvaizdžių Šventajame Rašte ir tų krikščionių, kurie pažino, mylėjo Dievą ir jam tarnavo, tradicijų. Tai leidžia geriau suvokti mūsų pačių Jėzaus įvaizdžius, juos patvirtinti arba pataisyti. Be to, tai leidžia, kaip darė Ignacas, Jėzaus ir Trejybės įvaizdžius Šventajame Rašte bei tradicijoje susieti su mūsų patirtimi ir tokiu būdu išlaikyti gyvą santykį su Dievu.

3. Laisvinanti malonė

Kas yra Dievo malonė? Kaip ji išlaisvina žmogų? Koks ryšys tarp dieviškumo ir žmogiškumo, sakralumo ir profaniškumo?

Ignacas stebėjosi, kad Dievas bendravo su juo, nepaisydamas jo nuodėmingumo. Šventasis suprato, kad Dievas duoda ir atleidžia laisvai, be jokių žmogaus nuopelnų. Jeigu Kūrėjas bendrauja su tokiu nusidėjėliu kaip jis, vadinasi, Kūrėjas gali kalbėtis su kiekvienu asmeniu. Kaip tik iš Dievo malonės apstumo ir kilo vadinamasis „ignaciškasis optimizmas“. Ignaciškasis dvasingumas ieško Dievo ir jį sutinka „visuose dalykuose“, nes viskas yra malonė – nuo sukūrimo iki žmonijos sutaikinimo ir suvienijimo su Dievu Kristuje. Anot K. Ranerio, malonė – tai laisvas, nepelnytas, atleidžiantis Dievo atsidavimas žmogui.

4. Tikėjimas – pasitikėjimas

Kas yra tikėjimas? Kas krikščioniškame dvasingume užima svarbesnę vietą - Dieviškasis Asmuo ar tikėjmo tiesos? Kaip apibūdinčiau savo tikėjimą?

Tikėjimas, kaip ir malonė, yra pagrindinis krikščioniškojo dvasingumo komponentas. Jėzus mokė, kad tikėjimas – svarbiausia sąlyga patekti į Dievo karalystę. Ignacui tikėjimas Jėzumi reiškė pasitikėjimą juo. Be to, Ignacą žavėjo Jėzaus neturtas. Šventasis galvojo, kad neturtas leidžia Kristų vadinti „Amžinuoju Karaliumi“ ir „Pasaulio Valdovu“. Jis tvirtai tikėjo, kad tik būdamas dvasinguoju vargdieniu gali stotis greta  Jėzaus.

5. Veikli meilė

Ką reiškia gailestingoji (veikli) meilė? Kaip suvokti, kokios veiklos (tarnystės) derėtų imtis? Kaip sieti veiklą su malda?

Veikli meilė yra ignaciškojo dvasingumo branduolys.
Ignacas dažnai vartodavo posakį „padėti sieloms“. Dvasinių pratybų pabaigoje, meditacijoje „Dievo meilei įgyti“, sakoma, kad „meilė turi būti rodoma labiau darbais negu žodžiais“ (DP, 230). Atliekantis pratybas asmuo, atsižvelgdamas į savo giliausius troškimus, talentus, gyvenimo aplinkybes, krikščioniškąsias vertybes, turi stengtis suvokti, kokiai veikliai meilei (tarnystei) Dievas jį (ją) kviečia.

6. Malda ir dvasinė įžvalga

Kuo ypatinga ignaciškoji malda – kontempliacija? Kas yra dvasinė įžvalga?

Ignacas suvokė, kad malda – tai bendravimas su Dievu. Kad pokalbyje su Dievu dalyvautų visas žmogus, reikia uždegti jo
protą, pažadinti vaizduotę, jausmus, paveikti valią. To siekiama malda, kuri vadinasi ignaciškoji kontempliacija.
Ignacas pastebi, kad maldos aplinka, kūno padėtis ir sveikata, maisto kiekis ir rūšis bei kiti dalykai veikia žmogaus gebėjimą melstis.
Ignacas ragina įsivaizduoti Evangelijoje aprašytus įvykius, nes vaizduotė atgaivina Evangelijos scenas ir leidžia kūrybingai elgtis su jomis, t. y. įeiti į realią žmonių gyvenimo situaciją, mintyse užmegzti pokalbį su jos veikėjais ir t. t.

Dvasių pažinimas

„Dvasių atpažinimas“ yra susijęs su gilesniais jausmų klodais, su dvasiniu jausmų suvokimu ir įvertinimu – „dvasine paguoda“ ir „dvasine nepaguoda“– ir ypač su tuo, kur link ši dvasinė patirtis mus veda. Būti „įžvalgiam“– tai pamatyti ir įvertinti Dievo meilės ženklus, atsiliepti į Dievo Dvasios kvietimą ir sekti ten, kur ji veda.

Sąžinės peržvalga

Ką sakome mylimam žmogui?

1. Ačiū tau. Rodydami meilę kitam asmeniui, rizikuojame, kad ji bus atmesta. Kai žmogus mūsų meilę
priima, jaučiame dėkingumą.
2. Padėk man. Suvokiame savo abejingumą, nenorą tinkamai atsiliepti mus mylinčiam asmeniui, dėl to
prašome pastabumo, jautrumo.
3. Aš tave myliu. Kai pastebime savo trūkumus, sakome: „Aš tikrai tave myliu, nors kartais esu abejingas
(-a), nepastabus (-i), nejautrus (-i).“
4. Atsiprašau. Savo nejautrumą kito asmens meilei išreiškiame nuoširdžiu gailesčiu.
5. Būk su manimi. Pokalbį baigiame trokšdami likti kartu su mus mylinčiu žmogumi.

Ką sakome Dievui?

Tirdami sąžinę, norime Dievui pasakyti:
1. Ačiū Tau, Dieve. Koks didis Tu esi! Prisimename visas gautas dovanas, kaip konkrečiai Dievas pas mus atėjo – kaip per žmones, įvykius, patirtis mus kalbino.
2. Padėk man. Dievo meilės šviesoje pradedame suvokti, kad jam buvome nejautrūs, o kartais – akli ir kurti. Meldžiame, kad Dievas padėtų geriau suprasti jo meilės ženklus.
3. Aš tikrai Tave, Dieve, myliu. Kaip pasireiškė mūsų abejingumas, neatidumas, nejautrumas? Kaip neatsiliepėme Dievui, jo Žodžiui?
4. Atsiprašau. Tai ne slegiantis, bet eucharistinis momentas – nuo padėkos per atgailą į bendrystę. „Viešpatie,
nesu vertas (-a).“ Kaip sūnaus paklydėlio tėvas, Dievas kviečia mus į puotą (plg. Lk 15,11–32).
5. Pasilik su manimi, Dieve. „Tavo malonės padedamas (-a), mylėsiu Tave labiau.“