Daugiau istorijos...

Pažymėtina, kad 1608 m. įvykusi Jėzaus Draugijos Generalinė kongregacija įsteigė savarankišką Lietuvos provinciją, kuri apėmė Lietuvą, Gudiją, Livoniją, Prūsiją ir dalį Lenkijos. „1608 m. įsteigta savarankiška Lietuvos jėzuitų provincija turėjo daugiau kaip 200 narių. XVII a. viduryje jau buvo apie 600 jėzuitų, veikė 16 kolegijų. 1590 m. visose Lietuvos ir Lenkijos mokyklose mokėsi apie 3300 moksleivių, o 1618/1619 mokslo metais vien Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (toliau – LDK) buvo 3165 moksleiviai ir studentai. 1755 m. Lietuvos provincijoje buvo 1114 jėzuitų, kurie darbavosi 21 kolegijoje, 7 rezidencijose ir 60 misijų namų“[1].

1756 m. didžiulė Lietuvos jėzuitų provincija buvo padalyta į dvi – Mazovijos ir Lietuvos – provincijas. Tai buvo draugijos klestėjimo metas, trukęs iki 1773 m., kuomet ordino veikla kuriam laikui buvo sustabdyta. Tačiau Latgaloje (Daugpilyje ir kitur) bei trijose rytinėse tuometinės Lietuvos vaivadijose – Vitebsko, Polocko ir Mstislavlio – išliko nedidelė Draugijos šakelė. „Toji šakelė savotiškai klestėjo. Jai buvo likę 4 kolegijos, 12 namų, 2 rezidencijos ir per pusantro šimto narių. Vėliau Polocke atidarytas ir naujokynas naujiems nariams išsiugdyti. Galima pridėti, kad iš penkių jėzuitams ten vadovavusių vyresniųjų trys buvo lietuviai.“[2]

1814 m. Jėzaus Draugijos veikla pasaulyje buvo atnaujinta, tačiau likviduotose institucijose Lietuvoje jėzuitai veiklos nebeatnaujino, o 1820 m. caro valdžia ištrėmė jėzuitus iš visos Rusijos valdomos teritorijos.

Draugija Lietuvoje (Kaune) buvo atgaivinta XX a. trečiajame dešimtmetyje kun. Benedikto Andruškos, SJ, pastangomis. Susižavėjęs jėzuitų idėjomis, veikla ir vertybėmis jis slapta perėjo Rusijos-Austrijos sieną ir Galicijoje įstojo į jėzuitų naujokyną. Po Pirmojo pasaulinio karo grįžo į Lietuvą. 1920 m. parašė laišką jėzuitų generolui Romoje, išdėstydamas situaciją Lietuvoje ir poreikį atkurti čia Jėzaus Draugiją. „Atkūrimo darbams buvo paskirtas vokietis jėzuitas Johannas Kippas. 1923 m. atvykęs į Lietuvą, itin greitai ir gerai išmoko lietuvių kalbą. <...> Po dešimties metų t. J. Kippas priėmė ir Lietuvos pilietybę.“[3]

1924 m. jėzuitai Kaune atidarė gimnaziją, kuri labai sparčiai augo ir jau 1925 m. iškilo poreikis pristatyti du papildomus gimnazijos pastato aukštus. Prieš Lietuvos okupaciją 1940 m. gimnazijoje mokėsi 472 mokiniai.

Sparčiai gausėjo ir jėzuitų gretos: 1923 m. juos buvo galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų, o 1940 m. Lietuvoje jau buvo 97 nariai. Savo veiklą jėzuitai plėtojo įkurdami namus ir Šv. Ignaco Lojolos bažnyčią Šiauliuose bei įsigydami Pagryžuvio dvarą savo naujokynui. 1930 m. buvo įkurta Lietuvos jėzuitų viceprovincija, o 1936 m. – provincija. 1939 m. Lietuvos jėzuitų provincijai buvo priskirti po Pirmojo pasaulinio karo atkurti Vilniaus jėzuitų namai su Šv. Kazimiero bažnyčia, kur iki tol gyveno ir dirbo Didžiosios Lenkijos provincijos jėzuitai.

1940 m. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, vienuolynų nekilnojamasis turtas imtas nacionalizuoti, konfesinės mokyklos uždarytos, o vienuoliams uždrausta dirbti švietimo įstaigose. „Rugpjūčio 5 d. Ministrų Tarybos nutarimu vienuolynų, parapijų ir įvairių bažnytinių įstaigų bei organizacijų turima žemė privalėjo būti perduota į Valstybinį žemės fondą. Be to, 1940 m. rudenį – 1941 m. pavasarį buvo nacionalizuotas visas kitas vienuolynų kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas.“[4]

Vokiečių okupacijos metais jėzuitų veikla buvo atgaivinta, tačiau 1944 m. prasidėjo antroji sovietų okupacija. „1949 m. sovietinė valdžia vienuolijos veiklą uždraudė. Jėzuitai pasklido po parapijas, vadovavo rekolekcijoms, dalyvavo pogrindžio veikloje, rengė ir platino „Katalikų Bažnyčios kroniką“. Užsienyje apsigyvenę jėzuitai savo namus įkūrė Čikagoje; aktyviai dirbo sielovadoje, leido knygas, žurnalus. Vienas kitas jų leisto žurnalo „Laiškai lietuviams“ numeris pasiekdavo ir mūsų okupuotą tėvynę.“[5] Mėnesinis žurnalas „Laiškai lietuviams“ buvo leidžiamas 1950–2000 metais. Nuo 2001 m. Lietuvoje du kartus per metus išeina žurnalas „Laiškai bičiuliams“. Žurnalas leidžiamas 1500 egz. tiražu Lietuvos skaitytojams ir tokiu pat tiražu platinimui JAV.

Nuo 1931 m. jėzuitai nuolat dirbo tarp lietuvių emigrantų JAV ir kitose šalyse. Jie lankė parapijas ir talkino lietuvių išeivijos sielovadai. 1948 m. įkūrę savo namus Čikagoje, vėliaučia įsteigė ir pastatė Jaunimo centrą, kuriame būrėsi daug lietuviškų organizacijų, vykdžiusių įvairaus pobūdžio veiklą. Nuo 1989 m. iki mūsų dienų lietuviai jėzuitai apaštalauja Palaimintojo Jurgio Matulaičio misijoje Lemonte, Čikagos priemiestyje. Nuo 1979 iki 2014 m. jie vadovavo parapijai Klivlende.

Šiomis dienomis jėzuitai lanko lietuvių centrus, kaip kapelionai dirba įvairiose stovyklose, studijuodami JAV patarnauja tenykščiams lietuviams bei naujiesiems imigrantams iš Lietuvos.

Išeivijoje lietuvių jėzuitų veikla neapsiribojo tik JAV. Jie dirbo su Australijos lietuviais ir latviais, veikė Kanadoje (vadovavo Aušros Vartų parapijai), darbavosi Pietų Amerikoje (Urugvajus, Brazilija) ir Europoje.

1990 m. vasario 15 d. Lietuvos jėzuitų provincija buvo atkurta. Tėvai ir broliai jėzuitai Vilniuje įsikūrė prie Šv. Kazimiero, Kaune – prie Šv. Pranciškaus Ksavero, Šiauliuose – prie Šv. Ignaco bažnyčių.“[6]

Per visą jėzuitų veiklos Lietuvoje laiką jų gretose darbavosi daug Lietuvai reikšmingų asmenybių. Plačiajai visuomenei geriausiai žinomi Lietuvos istorijai, kultūrai, švietimui ir mokslui nusipelnę jėzuitai.

Žygimantas Liauksminas (1596–1670) reikšmingas kaip lietuvių muzikologijos pradininkas, parašęs pirmąjį muzikos vadovėlį, taip pat kaip Europoje populiaraus retorikos vadovėlio ir pirmojo Lietuvoje graikų kalbos vadovėlio autorius.

Petras Skarga (1536–1612), pirmasis Vilniaus universiteto rektorius, Lietuvoje pasižymėjo kaip poleminės teologijos pradininkas, čia išleido savo garsųjį „bestselerį“ „Šventųjų gyvenimai“.

Konstantinas Sirvydas (1578–1631) – lietuvių leksikografijos pradininkas, „Trijų kalbų žodyno“ (lotynų-lenkų-lietuvių) autorius, garsus lietuvių pamokslininkas, išleidęs homilijų rinkinį „Punktai sakymų“.

Motiejus Kazimieras Sarbievijus (1595–1640) Lietuvos jėzuitų vardą išgarsino visoje Europoje, tapdamas vienu žymiausių XVII a. poetų, rašiusių lotyniškai. Buvo vadinamas „Šiaurės Horacijumi“ arba „krikščioniškuoju Horacijumi“, jo eilių rinktinės leistos įvairiuose Europos kraštuose.

Albertas Vijūkas-Kojalavičius (1609–1677) pelnytai laikytinas Lietuvos istorijos tėvu. Parašė pirmąją Lietuvos istoriją, pirmąją krikščionybės Lietuvoje istorijos apžvalgą, sudarė labai vertingą Lietuvos giminių herbyną, tyrinėjo Radvilų giminės istoriją.

Mikalojus Lancicijus (1574–1653) dvasingumo teologijos veikalų ir praktinio dvasinio vadovavimo dėka tapo vienu žinomiausių Europoje Lietuvos jėzuitų. Jo veikalai buvo leidžiami ir perleidžiami įvairiose Europos šalyse dar ilgą laiką po autoriaus mirties. Nepaprasto gyvenimo atminimą ir savo veiklos ženklus Lancicijus paliko Romoje, Belgijoje, Čekijoje, Lenkijoje ir Lietuvoje.

Andriejus Bobolė (1591–1657), kilęs iš Mažosios Lenkijos, studijas pradėjo Braunsbergo jėzuitų kolegijoje, priklausiusioje Lietuvos jėzuitų provincijai. 1611-aisiais, nusprendęs tapti jėzuitu, pasibeldė į Lietuvos provincijos naujokyno Vilniuje prie Šv. Ignaco bažnyčios duris. Vilniuje praleido daugiau nei 20 metų. Iš jų net 12 metų gyveno prie Šv. Kazimiero bažnyčios. Joje 1622 m. buvo įšventintas kunigu, dirbo pamokslininku, nuodėmklausiu, bažnyčios rektoriumi. Per 1655 m. kilusį Lenkijos ir Lietuvos karą su Maskva kunigas Bobolė kazokų buvo užkluptas Polesės-Janovo apylinkėse. Atsisakęs atsižadėti katalikų tikėjimo, 1657 m. gegužės 16 d. buvo žiauriai nužudytas. 1938 m. Andriejus Bobolė paskelbtas šventuoju. Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčioje saugoma šio šventojo relikvija[7].

Tomas Žebrauskas (1714–1758) buvo specialių matematikos studijų Lietuvoje pradininkas. Jo rūpesčiu Vilniaus universitete įvestas 2 metų matematikos kursas, pastatyta astronomijos observatorija. Jos veiklą į pasaulines aukštumas pakėlė Martynas Počobutas (1728–1810), kurio rūpesčiu observatorija buvo aprūpinta moderniausia ano meto įranga, leidusia vykdyti svarbius dangaus kūnų stebėjimus ir pirmą kartą Lietuvoje pradėti reguliariai fiksuoti meteorologinius duomenis.

Be to, jėzuitai į Lietuvą pirmieji atnešė teatro kultūrą: 1570 m. Vilniaus kolegijos atidarymo proga suvaidintas pirmasis spektaklis Lietuvos istorijoje („Herkulis“). XVIII a. viduryje iš jėzuitų teatro dramos vaidinimų pirmą kartą išsiskyrė ir savarankiški baleto pastatymai. Prie jėzuitų kolegijų (mokyklų) steigtos muzikantų bursos (bendrabučiai) tapo pirmuoju muzikos mokyklų tinklu Lietuvos istorijoje. Labai didelė senųjų Lietuvos knygų paveldo dalis kitados priklausė įvairioms Lietuvos jėzuitų bibliotekoms; Vilniaus jėzuitų universiteto biblioteka buvo didžiausia Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Prie Vilniaus universiteto veikė ir pati svarbiausia LDK spaustuvė, gyvavusi nuo XVI a. pabaigos iki XIX a. Joje buvo spausdinamos knygos lenkų, lotynų, lietuvių ir kitomis kalbomis. Prie kelių jėzuitų kolegijų veikė ir vaistinės, sudariusios pirmąjį vaistinių tinklą Lietuvos istorijoje.

Jėzuitų palikimas reikšmingas ir architektūros istorijoje: Vilniaus Šv. Kazimiero ir Šv. Rapolo bei Kauno Šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčios yra svarbūs baroko mūrinės sakralinės architektūros pavyzdžiai, o Lauksodžio Šv. Aloyzo Gonzagos bažnyčia – retas ir vertingas medinės baroko architektūros kūrinys. Vilniaus Šv. Jono bažnyčios Dievo Kūno koplyčia ir Vilniaus universiteto observatorijos Baltoji salė jėzuitų dėka tapo pirmaisiais Lietuvoje klasicizmo architektūros pavyzdžiais. Retais renesanso ir manierizmo paminklais laikytini Vilniaus universiteto ir buvusio Vilniaus jėzuitų naujokyno (dabar – Lietuvos technikos biblioteka) kiemų fasadai su arkadomis. Jėzuitų reikšmę Lietuvos meno, kultūros ir mokslo istorijai gerai liudija faktas, jog būtent senojo Vilniaus jėzuitų universiteto pastatų komplekso maketas pasirinktas reprezentuoti Lietuvą mini Europos parke Briuselyje.

XX amžiuje ypatingą vaidmenį Lietuvos jėzuitų istorijoje suvaidino Benediktas Andruška (1884–1951) – pirmasis po ilgos pertraukos lietuvis jėzuitas, jėzuitų atsikūrimo Lietuvoje iniciatorius, pirmasis naujos Lietuvos provincijos provincijolas, jėzuitų namų Šiauliuose steigėjas, taip pat rašytojas, vertėjas ir kompozitorius (giesmių kūrėjas), miręs sovietų lageryje.

Tarp per Antrąjį pasaulinį karą į Vakarus pasitraukusių jėzuitų minėtini du popiežiškojo Grigaliaus universiteto Romoje profesoriai – pasaulinio garso istorikas prof. Paulius Rabikauskas (1920–1998), pasižymėjęs Vilniaus universiteto ir šv. Kazimiero kulto istorijos tyrinėjimais, ir dvasingumo teologijos žinovas Antanas Liuima (1910–2000), taip pat JAV darbavęsis profesionalus kompozitorius Bruno Markaitis (1922–1998).

Pranciškus Masilionis (1902–1980), likęs Lietuvoje, sovietmečiu buvo svarbus katalikų religinio gyvenimo veikėjas. 1947 m. jis įkūrė naują moterų vienuoliją – Eucharistinio Jėzaus seserų kongregaciją, taip pat inicijavo ir pasauliečius įtraukusį Eucharistijos bičiulių sąjūdį. Jonas Lauriūnas (1924–1991), pasižymėjęs ypatinga erudicija, buvo vienas iš nedaugelio kunigų, sovietmečiu turėjusių autoritetą tarp Lietuvos intelektualų bei kultūrininkų. Beveik visą sovietmetį Lietuvos jėzuitams vadovavo Jonas Danyla (1905–2000), kurio dėka vienuolija ne tik išliko, bet ir atsinaujino. Senieji ir naujieji jėzuitai buvo vieni iš aktyviausių žmogaus teisių gynėjų bei katalikiško pogrindžio organizatorių sovietų Lietuvoje. Svarbiausią, ilgiausiai ir be pertrūkio ėjusį savilaidos leidinį „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“ (1972–1989) redagavo du tėvai jėzuitai. Iš pradžių leidinio rengimui vadovavo Sigitas Tamkevičius (g. 1938, vėliau – Kauno arkivyskupas), o po jo arešto darbą sėkmingai tęsė Jonas Boruta (g. 1944, vėliau – Lietuvos jėzuitų provincijolas, dabar – Telšių vyskupas), studijas baigęs ir vėliau pats dėstęs pogrindžio kunigų semi-narijoje, kurios veiklą taip pat daugiausia koordinavo jėzuitai.


[1] Vitkus Gintaras, SJ, „Jėzuitų reikšmė Lietuvos švietimui XVI–XVIII a.“, www.bernardinai.lt

[2] Tamošaitis Anicetas, SJ, „Jėzuitų odisėja Lietuvoje“, „Jėzuitai Lietuvoje ir pasaulyje“ (straipsnių rinkinys), 2008

[3] Ten pat

[4] Ten pat

[5] Kačerauskienė Aldona, Dr., Lietuvos jėzuitų provincijai – 400 metų“, „XXI amžius“ Nr. 92 (1685)

[6] Kačerauskienė Aldona, Dr., Lietuvos jėzuitų provincijai – 400 metų“, „XXI amžius“ Nr. 92 (1685)

[7] Liudas Jovaiša. „Sandora“ 2000 m. Nr. 6.