Kodėl švenčiame šventes?

<...> jubiliejus ar sukaktis šiais metais mūsų aplinkoje minimi dažniau: Trakų Dievo Motinos karūnavimo 300 metų jubiliejus, 100 metų atkurtai Lietuvos valstybei, 100 metų Lietuvos skautijai, o mūsų provincija pradėjo rengtis 450 metų sukakčiai nuo pirmųjų jėzuitų atvykimo į Lietuvą 1569 m. Jubiliejus ar sukaktis paprastai švenčiame, iškilmingai paminime. Tad ir noriu pasidalyti viena kita mintimi apie šventę ir jos prasmę, pažvelgti į tai iš gilesnės perspektyvos, pasvarstyti ne tik ką, kokius renginius organizuojame, bet ir kodėl šventes švenčiame, ką mums reiškia bei kam jubiliejus įpareigoja.

Tinkamai suvokta ir gerai surengta šventė suteikia ypatingą progą, nes tai intensyviai išgyvenamas metas, kuriame persipina praeitis, dabartis ir ateitis. Tokiai šventei reikia keleto dalykų, pirmiausia – grupės žmonių, kuriuos kas nors sietų su švenčiamu praeities įvykiu, kurie turėtų bendrą patirtį ir bendrus įsipareigojimus ateičiai.

<...> Dabar galėtume klausti, o kokį padrąsinantį, įkvepiantį pasakojimą švenčiant jėzuitų misijos Lietuvoje 450 metų jubiliejų tikėtųsi išgirsti mūsų provincijos jėzuitai, bendradarbiai, mūsų mokyklų mokiniai ir alumnai, mūsų bažnyčių bendruomenių nariai ir visi, kurie kaip nors susiję su jėzuitais Lietuvoje ar išeivijoje – visi mūsų bičiuliai? Pagaliau, ar pasirengimas jubiliejui ir šventė galėtų būti proga patiems jėzuitams giliau suvokti Jėzaus Draugijos misiją ir savąją tapatybę, misijinį pašaukimą?

<...> Žvelgdami į praeities darbus galėtume klausti, ar jėzuitai ir dabar įkurtų spaustuvę ir vaistinę, rinktų pačias geriausias knygas bibliotekai, statytų pasaulinio lygio observatoriją, o jei užeitų mirtina epidemija, ar liktų savo tarnystės vietose ir ištikimai patarnautų tiems, kuriems labiausiai reikia, kaip anuomet užėjus marui ar vėliau – sovietmečiui? Ar karo nublokšti į Vakarus vėl susiorganizuotų į viceprovinciją, kurtų Jaunimo centrą Čikagoje, vyktų sielovados misijų pas lietuvius į tolimiausias pasaulio vietas, kaip į Kiniją vyko t. Andrius Rudamina, kaip į Afriką, į Indiją veržėsi t. Donatas Slapšys, į Braziliją – t. Antanas Saulaitis, kaip į Sibirą važiavo t. Petras Lygnugaris. Manau, taip, nes pernai į Pietų Afriką jau išvyko t. Vaidas Lukoševičius.

Ar jėzuitai ir šiandien gebėtų atpažinti dvasias, suvokti esamą situaciją, imtis tų būtinų darbų, kurių nesiima kiti? Ar jie ir jų mokiniai taip pat statytų spektaklius, pirktų brangius muzikos instrumentus kolegijų orkestrams, kaip darė XVII amžiuje? Peršasi atsakymas – taip, nes iki jubiliejinių metų tikimės atidaryti jėzuitams, gimnazijos mokiniams ir Lietuvos visuomenei atvirą naują biblioteką Vilniuje, vaikų darželį Šiauliuose ir įpusėti astronomines sumas kainuosiančio daugiafunkcio centro statybą Kaune, taip pat tęsti sielovadą dar bažnyčios neturinčioje parapijoje Rygoje.

<…> Manau, jie darytų visa tai ir dar daugiau, nes gyvendamituo pačiu dvasingumu ir jo skatinami nuolat kūrybingai klaustų, ką dar daugiau, kaip dar geriau (ignaciškasis magis) galime pasitarnauti žmonėms ir Dievui.

Ir paskutinis klausimas. O kaip jūs, mielieji skaitytojai, mielieji bičiuliai, manote, ar ir kodėl verta prisidėti prie šios misijos – ne dėl to, kad ji jėzuitų, o dėl to, kad prasminga ir vertinga. Kviečiu kartu švęsti šį jubiliejų, kartu mąstyti ir ieškoti atsakymų į tą kodėl. Atsakę šį klausimą, kartu ieškokime atsakymo kaip.

T. Vidmantas Šimkūnas, SJ

Ištrauka iš provincijolo žodžio žurnale Laiškai bičiuliams, 2018 1 (33)