Tėvo Pedro Arrupės beatifikacijos byla

Brangūs broliai,

džiaugiuosi galėdamas visam vienuoliniam ir apaštaliniam Jėzaus Draugijos kūnui pranešti, kad galimõs tėvo Pedro Arrupės, 28-ojo Jėzaus Draugijos generolo, beatifikacijos procesas oficialiai prasidėjo. Todėl nuo dabar jis laikomas Dievo tarnu. Byla buvo pradėta vikariate Romoje, jo mirties vietoje. Po maldos ir įdėmaus aptarimo Draugija paprašė pradėti tėvo Arrupės herojiškų dorybių bažnytinį svarstymą (discerment).

Per paskutiniuosius keletą mėnesių, kai savo kelionėse apie šį ketinimą pranešdavau žmonėms daugelyje vietų, mačiau, koks gyvas yra tėvo Arrupės atminimas ir palikimas. Iškalbūs ir netgi jaudinantys laiškai postulatoriui iš viso pasaulio patvirtina, kad jo šventumo garsas yra pripažintas įvairiose Bažnyčios srityse. Nuomonė apie jo šventumą yra spontaniška, tęstinė ir išliekanti.

Jėzuitai ir ne jėzuitai visur liudijo apie tėvo Arrupės išskirtines savybes: jo troškimą visur įvykdyti Dievo Tėvo valią, jo įsišaknijimą Kristuje, pasitikėjimą Šventąja Dvasia, kaip Bažnyčios vadove, jo tikrą lojalumą Šventajam Tėvui – „Kristaus vikarui žemėje“, jo misionierišką nusiteikimą, asmeninę ištikimybę mūsų veikimo būdui, jautrumą dramatiškoms socialinėms situacijoms ir meilę bei artumą vargšams. Tėvas Pedro Arrupė buvo išskirtinai aistringas „Dievo ir Bažnyčios žmogus“.

Praėjus 111 metų nuo gimimo, matome didelį t. Arrupės indėlį į Draugiją ir ignaciškąjį dvasingumą, atpažįstame jo raginimą iš naujo atrasti Dvasines pratybas, kitus svarbius šv. Ignaco tekstus, asmeninio ir bendruomeninio dvasių atpažinimo metodą. Mes prisimename, kaip tėvas Arrupė meldė Švč. Trejybę, kurioje įsišaknijusi ignaciškoji charizma, padėti „suprasti, ką Jos apsireiškimas reiškia Ignacui bei mums ir Draugijai šiandien“. Šitoks veikimo būdas grindė kelią jėzuitų gyvenimo atnaujinimui, jų šventimams ir įžadams, bendruomenei ir misijai. Apskritai jis pasiūlė būdų, kaip Draugijai, Bažnyčiai ir plačiajai visuomenei maitintis ignaciškosios tradicijos turtais.

Tai jis taikė ir kitiems pašvęstojo gyvenimo atstovams, kunigams bei pasauliečiams, su kuriais palaikė nuolatinius santykius. Tėvo Arrupės entuziastingas, laisvas, išmintingas ir ištikimas buvimas audringoje Vatikano II susirinkimo laiko Bažnyčioje, ant kurios Šventoji Dvasia išliejo savo šviesą, liudijo jo troškimą derinti geriausias tradicijos vertybes su tomis, kurios reikalingos krikščionybės prisitaikymui naujais laikais.

Dievo tarnas Pedro Arrupė generolu buvo išrinktas 1965 m. ir dar galėjo dalyvauti paskutinėje Vatikano II susirinkimo ekumeninėje sesijoje.18 metų jis buvo Jėzaus Draugijos galva, iš jų 17 metų – generalinių vyresniųjų sąjungos prezidentas. Šis laikotarpis sutapo su minėto susirinkimo nutarimų įgyvendinimu. Dešimtmečiais po Vatikano II susirinkimo tėvas Arrupė šio susirinkimo nutarimus taikė taip kūrybingai, kad tėvas Peteris Hansas Kolvenbachas 2007 metais jį pavadino „susirinkimo paskelbto atsinaujinimo pranašu“. 2011 metais, kalbėdamas apie šį laiką, tėvas Adolfo Nicolás prisiminė tėvo Arrupės troškimą Bažnyčiai, kuriai jis visuomet stengėsi besąlygiškai tarnauti, kad „šiuo Bažnyčiai svarbiu laiku mums vadovautų ir mus kreiptų šv. Ignaco dvasia“.

Gerai pažindamas kultūrinės įvairovės turtingumą, tėvas Arrupė drąsino, Gerąją Naujieną perteikiant per misionierišką tarnystę, krikščionybę įkultūrinti. Jis atsiliepė į pabėgėlių šauksmą, kėlė reikalavimą Draugijai tarnauti tikėjimui, kovoti prieš visokį neteisingumą ir netikėjimą; jis kvietė mūsų studentus būti „žmonėmis kitiems“, skatino susitaikymą, ekumenizmą ir tarpreliginį dialogą...Tuo pat metu asmeniniame lygmenyje kiekvieną žmogų vertino su didele pagarba, įsiklausydamas ir pasitikėdamas kiekvienu, kaip unikaliu Dvasios dovanų Jėzaus Draugijos apaštaliniam kūnui nešėju. Toks elgesys buvo dar vienas jo pasitikėjimo Viešpačiu bruožas. Šiam pasitikėjimui pasitarnavo jo kasdienio gyvenimo neturtas ir paprastumas. Iki pabaigos jis liudijo didelį gerumą, kuris dar labiau brendo per jo ligą, kai jis suvokė, kad visiškai yra Dievo rankose.

Mes esame pirmoje bylos stadijoje. Kai bus gautas Šventojo Sosto Nihil obstat bei prie Romos arčiausiai esančios Italijos vyskupų konferencijos pritarimas ir Dievo tauta patvirtins, kad nėra kliūčių, 2019 m. vasario 5 d., per 28-ąsias jo mirties metines, Šv. Jono Laterano bazilikoje įvyks oficialiai beatifikacijos bylą pradedanti sesija. Tada įvairūs už vyskupijos vadovaujamą procesą atsakingi žmonės pradės savo darbą, užrašinėdami daugiau kaip šimto liudytojų parodymus, daugiausia iš Ispanijos, Japonijos ir Italijos. Iš tikrųjų paskutiniaisiais mėnesiais dvi komisijos jau pradėjo savo darbą, peržiūrėdamos visus tėvo Arrupės viešai išleistus raštus ir nepublikuotus dokumentus, parašytus jo paties arba apie jį. Ši komisija taip pat gilinsis į visuomeninį ir bažnytinį kontekstą, kuriame jis gyveno.

Vienas iš būdingų tėvo Arrupės maldingumo ir gyvo poveikio mums liudijimų yra didelis skaičius bendruomenių, namų, apaštalinių darbų ir programų, pavadintų jo vardu. Generalinis postulatorius nuo Jėzaus Draugijos Romoje (postulazione@sjcuria.org) surinks visus šiuos duomenis kartu su visa kita informacija apie jo gyvenimą, šventumą, patirtas malones ir pagalbą, gautą jam užtariant. Jūs esate kviečiami siųsti generaliniam postulatoriui bet kokią tiesiogiai susijusią informaciją apie tėvo Arrupės gyvenimą, mirtį ar laiką po jo mirties. Sukurta ir nauja internetinė svetainė apie tėvą Arrupę. Ją galima rasti: https://arrupe.jesuitgeneral.org/en/

Esu įsitikinęs, kad tėvo Pedro Arrupės asmuo šiuo malonės metu, kai einame trokštamos jo beatifikacijos link, įkvėps jėzuitus ir mūsų partnerius misijoje trokšti vienybės ir dvasinio atsinaujinimo, įgalins glaudžiau bendradarbiauti siekiant visa ko sutaikinimo Kristuje, „vadovaujant Romos Pontifikui“, kur tik Dvasia ves.

Tegul Kelio Mergelė Marija mus lydės šiuo maldos ir dvasinės įžvalgos keliu, kad jos rankos vedami būtume arti Viešpaties Jėzaus ir augtume kaip jo mokiniai.


Tėvas generolas Arturo Sosa

Roma, 2018 m. lapkričio 14 d.,

Šv. Juozapo Pignatellio šventė

https://sjcuria.global/en/more-speeches/243-pedro-...


Iš anglų kalbos išvertė t. Vidmantas Šimkūnas, SJ