Jėzaus Draugija

Jėzaus Draugija yra katalikų vienuolių ordinas, kurį 1540 m. įkūrė baskas (Šiaurės Ispanija) Ignacas Lojola su keletu bendraminčių. Tai buvo naujoviškas vienuolinis ordinas, pasižymėjęs aktyvia apaštaline veikla. Jėzuitai didelį dėmesį skyrė švietimui, steigė kolegijas ir universitetus, išvystė plačią misijų veiklą. Dėl kai kurių Europos valdovų priešiško nusistatymo 1773 m. popiežius ordiną uždarė. Vėl atkurtas 1814 m.

Jėzuitai – tarptautinė kunigų ir brolių vienuolija, bendradarbiaujanti su pasauliečiais.

Įvairiuose kraštuose jėzuitus galite sutikti parapijose, mokyklose ir universitetuose, visuomenės informavimo priemonėse. Jie skelbia Kristų misijų kraštuose, vadovauja rekolekcijų namams, padeda pabėgėliams, gilinasi į mokslinius tyrimus, dirba leidyklose… Jėzuitams rūpi dialogas su kitomis religijomis ir kultūromis, su visais nuoširdžiai ieškančiais tiesos.

Šiandien 120 pasaulio šalių darbuojasi apie 20 tūkst. jėzuitų. 36 iš jų – Lietuvos ir Latvijos jėzuitų provincijoje. Į Lietuvą jėzuitus 1569 m. pasikvietė Vilniaus vyskupas V. Protasevičius. Pradžioje jie veikė Vilniuje, vėliau ir kituose miestuose. Steigė kolegijas, perėmė Vilniaus ir Varnių kunigų seminarijas, leido knygas lietuvių kalba. 1579 m. įsteigė Vilniaus akademiją – universitetą. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje veikė ir panaikinus ordiną. 1820 m. caro valdžios buvo išvaryti. Po Pirmojo pasaulinio karo Lietuvoje vėl atsikūrė padedant Vokietijos jėzuitams. Sovietmečiu gyvavo pogrindyje. Oficiali veikla atgaivinta 1990 m.

1992 m. Kaune, o 1995 m. Vilniuje atkurtos jėzuitų gimnazijos. Įvairiuose Lietuvos miestuose atsikūrė Jėzaus Draugijos namai ir rezidencijos. 1999 m. Šiauliuose atidarytas naujokynas.

Viso pasaulio jėzuitams vadovauja iki gyvos galvos renkamas generolas (generalinis vyresnysis). Šiuo metu Jėzaus Draugijos generolas yra ispanas t. Adolfo Nicolas. Jam talkina asistentai, atsakingi už atskirus pasaulio kraštus ar veiklos pobūdį, pvz., švietimo įstaigas, žiniasklaidos priemones ir kt. Generolas su talkininkais gyvena ir dirba Romoje.

Generolą renka ir svarbiausius, visą Draugiją liečiančius, klausimus sprendžia Generalinė kongregacija, į kurią suvažiuoja visi provincijolai ir provincijų rinkti delegatai. Tai aukščiausias Draugijos valdymo organas. Per visą Draugijos istoriją yra įvykusios 35 Generalinės kongregacijos.

Pasaulio provincijos ir asistencijos

Jėzaus Draugija suskirstyta į beveik 90 provincijų. Pagal geografinę padėtį ar bendrą kalbą provincijos grupuojasi į 11 asistencijų. Lietuvos ir Latvijos jėzuitų provincija kartu su Austrija, Šveicarija, Vengrija, Olandija ir dviem Vokietijos provincijomis priklauso Vidurio Europos asistencijai.

Provincijolus, jų patarėjus ir kai kuriuos namų vyresniuosius skiria generolas. Draugijos valdymo taisyklės reikalauja, kad provincijolas maždaug kas mėnesį tartųsi su keturiais ar penkiais patarėjais, vadinamais provincijos konsultoriais. Kas ketverius metus vyksta provincijų kongregacijos, kurios sprendžia, ar reikėtų sušaukti Generalinę kongregaciją.

Jėzuitai gyvena bendruomenėje, kuriai vadovauja vyresnysis. Nors kiekvienas gali turėti individualią veiklos sritį, bet siekiama, kad visa bendruomenė būtų apaštališka, t. y. visus vienytų ir bendra apaštalinė dvasia bei uolumas. Tokiu būdu net ir toli vienas nuo kito gyvenantys jėzuitai jaučiasi esą vienos šeimos nariai. Gyvenantys vienoje bendruomenėje kartu aptaria savo darbus, veiklą, ateities planus.

Kasdienė asmeninė vidinė malda – tai visus dienos darbus gaivinantis šaltinis. Ignacas nenurodė melstis ilgai. Jis skatino savo bendraminčius, kad širdyje jie būtų susikaupę ir stengtųsi susitvardyti bet kokiomis sąlygomis, nes tvirtai tikėjo, kad tai padeda vienytis su Dievu. Todėl labai vertino sąžinės tyrimą – gyvenimo peržvalgą, stengiantis kasdienybėje pastebėti Dievo veikimą bei savo atsiliepimą į jį.

Trumpa bendruomenės malda ir centrinis dienos momentas – Eucharistijos šventimas – leidžia jėzuitams jausti vienybę tarpusavyje ir su visa Bažnyčia, o drauge praleidžiamas poilsio laikas ugdo šiltus tarpusavio santykius.

Kaip ir kiti vienuoliai, jėzuitai duoda skaistumo, neturto ir klusnumo įžadus. Nekurdami šeimos dėl dangaus karalystės, jie yra laisvi gyventi dėl kitų. Nesivaikydami pelno ir patogumų gali eiti pas visus, taip pat ir vargingiausius. Ypač pabrėžiamas jėzuitų vienuolinis klusnumas. Iš tiesų, jei bendruomenė nori veiksmingai darbuotis, turi būti darna ir vienybė. Atsižvelgdamas į kiekvieno sugebėjimus, pasirengimą ir esamus poreikius, vyresnysis skiria jam veiklos sritį. Taip išvengiama subjektyvumo ir siauro individualizmo pavojaus, o klusnumas tampa veiksmingu apaštalavimo įrankiu.

 

Jėzuitai duoda dar ir ketvirtąjį įžadą. Esmines Jėzaus Draugijos ypatybes apibudinančiame dokumente rašoma, kad jėzuitai „šalia įprastinių trijų įžadų dar įsipareigoja ypatingu įžadu vykdyti tai, ką dabartinis ar būsimas Romos popiežius įsakytų dėl sielų pažangos ir tikėjimo skleidimo. Mes būsime įpareigoti tuoj pat keliauti, be jokių aiškinimųsi ar išsisukinėjimo, kiek nuo mūsų priklauso, į bet kurią vietą, į kurią jis nuspręstų mus siųsti“. Jėzuitas neturi nuolatinės gyvenamos vietos, jis vyksta ir gyvena ten, kur skiria vyresnieji, kur jis bus naudingesnis Bažnyčiai. Tad jėzuitas – misijos žmogus, tęsiantis Jėzaus pasiuntinybę: „Kaip mane siuntė Tėvais, taip ir aš jus siunčiu“ (Jn 20, 19).

T. Aldonas Gudaitis SJ. Popiežius mus kviečia ir toliau eiti į frontą

Pokalbis su t. Aldonu Gudaičiu, SJ.

2008 m.

Pirmieji keturi jėzuitai į Vilnių atvyko 1569 m. spalio 28 d. Vilniaus vyskupas Valerijonas Protasevičius pasikvietė juos, siekdamas stiprinti katalikų tikėjimą Lietuvoje. Po truputį iš negausios jėzuitų misijos išaugo atskira Lietuvos jėzuitų provincija (1608 m.). 1773-1814 m. Lietuvos jėzuitams teko keistas vaidmuo - užtikrinti Jėzaus draugijos tęstinumą. Popiežiui uždraudus jėzuitų veiklą, caro okupuotose LDK dalyse dekretas nebuvo paskelbtas. Vienuolijos centru tapo Polockas, jai iš eilės vadovavo trys lietuviai. Tačiau 1820 m. jėzuitai iš caro žemių buvo išvaryti ir iki 1923 m. Lietuvoje jėzuitų nebebuvo, kol jų veiklą atkūrė t. Benediktas Andruška. Sovietmečiu jėzuitai dalyvavo įvairioje pogrindinėje veikloje, vadovavo "Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos" leidimui. Atsikūrė 1990 metais.

Šiemet Lietuvos jėzuitų provincija švenčia 400 metų jubiliejų. Anuomet Lietuvos jėzuitų provincija turėjo net 1114 narių, o šiandien jų yra 44. Jėzaus Draugija - viena didžiausių vyrų vienuolijų Lietuvoje. Lietuvos ir Latvijos Jėzaus Draugijos provincija yra viena iš 90-ties jėzuitų provincijų pasaulyje. Visose pasaulio šalyse dirba apie 20 tūkst. jėzuitų.

Apie jėzuitų ordino aktualijas Lietuvoje ir pasaulyje kalbamės su Lietuvos Jėzaus Draugijos provincijolu t. Aldonu Gudaičiu SJ.

Šiemet Lietuvos jėzuitai švenčia provincijos 400 metų jubiliejų. Per visą gyvavimo Lietuvoje laiką Draugija susidūrė su nemažai išbandymų, vienuolynas buvo kelis kartus uždarytas. Kokios dabartinės vienuolijos aktualijos?

Jėzaus draugija buvo įkurta ar atsirado kaip ir kiekviena vienuolija – kaip Dievo dovana Bažnyčiai. Kaip sakė įkūrėjas šv. Ignacas Lojola su bendradarbiais - siekiant padėti ne tik savo sielą išganyti, bet padėti ir kitoms sieloms nueiti į dangų.

Padėti sieloms Ignacas suprato, kaip padėti visam žmogui, šioje žemėje keliaujančiam pas Dievą – padėti taip pat kūnui, jeigu jis serga, vargsta ar sužeistas. Arba, kaip dabar įprasta sakyti, padėti žmonėms, esantiems visuomenės paribyje“, – „už visuomenės ribų“, jam reikalinga didesnė pagalba.

Kalbant apie jėzuitus, kartais daromos kelios klaidos. Visų pirma, klaidinga sakyti, kad jėzuitai įsikūrė arba buvo įkurti kovoti su reformacija. Tikrai ne, tik istorinės aplinkybės privertė ir popiežius paprašė, kad jėzuitai diskutuotų su broliais protestantais. Yra Ignaco laiškų, kur jis rašo apie tai, kaip siunčia jėzuitus į Vokietiją ir jiems pataria diskutuoti su broliais protestantais. Aplinkybės lėmė, kad daug jėzuitų vykdė, kaip mes dabar vadinam, „kontrreformaciją“ – Bažnyčios atnaujinimą. Taip ir į Lietuvą atėjo, įkūrė daug kolegijų, iš dalies galbūt dėl to ir Lietuva išliko katalikiška. Tačiau nebūtų teisinga sakyti, kad jėzuitai įkurti kovoti su protestantais, kaip kartais interpretuoja istorikai.

Kita klaida – sakyti, jėzuitai įkurti, kad dirbtų universitetuose. Netiesa. Vėlgi – taip lėmė istorinės aplinkybės. Ignacas su draugais kurdamas ordiną, net negalvojo kurti kolegijų arba mokyklų, nes tam tikra prasme tai buvo prieš pačią vienuolijos charizmą – jis norėjo, kad jėzuitas būtų nuolat laisvas, kad, pvz., popiežiui paprašius, galėtų eiti į misijas. Kolegijų ir vėliau universitetų atsiradimas jėzuitus „pririša“ – jie turi būti rektoriais, dėstytojais ar dirbti vienoje vietoje. Tačiau tai vėl nulėmė aplinkybės, kai jėzuitai pamatė, kad Bažnyčiai reikia išmokslintų kunigų. Dieceziniai kunigai buvo silpnai parengti kunigystei. Tada popiežius patikėjo nemažai universitetų jėzuitams pačioje Romoje, kad jie padėtų formuoti kunigus diecezinėms pasaulio vyskupijoms. Jėzuitai šimtmečius universitetuose dirbo, bet nebūtinai jie dėl to buvo įkurti. Jėzuitai tapo mokslininkais dėl to, kad Ignacas sakė: jeigu mes ko nors imamės, tai savo talentus turim gerai ištobulinti, geriau pasiruošti, kad geriau padėtume. Todėl jėzuitų yra ilga formacija.

Taip atsirado ir kolegijos, dabar vadinamos gimnazijomis, mokyklų tinklai – iš pradžių jėzuitai galvojo, kad taip formuos naujus pašaukimus, mokys jaunuolius, ir jie atpažins savo pašaukimą. Iš tiesų nemažai jaunuolių iš tų pirmųjų kolegijų moksleivių tapo jėzuitais, tačiau vėliau kolegijos virto švietimo ir ugdymo institucijomis visiems.

Tačiau tikroji jėzuitų charizma, dėl ko jie buvo įkurti – kaip sakiau, padėti sieloms, visam žmogui ir eiti ten, kur Bažnyčiai labiausiai reikia. Bėgant amžiams, keitėsi poreikiai, keitėsi ir mūsų veikla. Jei pažvelgtume į situaciją 1981 m., matytume visiškai naujas jėzuitų veiklos kryptis – pvz., darbas su pabėgėliais. Tuometinis generolas Pedro Arrupe, pamatęs vargą žmonių, kurie bėga iš savo šalies dėl stichijų ar karų - keliasdešimt milijonų pasaulyje deportuotų žmonių – pasakė: turime padėti tiems žmonėms. Šiuo metu gal apie 13 proc. jėzuitų pasaulyje dirba su pabėgėliais. Darbas su pabėgėliais yra vienas iš mūsų prioritetų šiuo metu. Tad, kaip minėjau, apaštalavimo sritys keičiasi, jų nereikėtų tapatinti.

Paminėjote, kad jėzuitų laukia ilga formacija. Kiek laiko ji trunka?

Klasikinis pavyzdys būtų: jaunuolis po vidurinės mokyklos įstoja į naujokyną, kur praleidžia dvejus metus, susipažindamas su Ignacišku dvasingumu, istorija; daug laiko skiriama maldai, atliekamos šešios praktikos – ligoninėje, mokyklose ir pan. Po dvejų metų priima pirmuosius amžinuosius įžadus. Tiesa, anksčiau dar būdavo vieni juniorato metai, kai jaunuolis važiuodavo studijuoti kalbų į kitą šalį. Dabar dažnai žmonės ateina jau mokantys kalbų, tad tokių juniorato metų nėra. Taigi, po naujokyno jis iškart siunčiamas dvejus ar trejus metus studijuoti filosofijos. Po to – vėl praktiniai metai – „magisterium“ arba „interstitium“ – tai praktinis darbas, kurį atlieka dvejus arba trejus metus viename iš jėzuitų apaštalinių darbų. Tada – teologijos studijos, trunkančios 3-4 metus, diakono šventimai, kunigystės šventimai. Dar po kiek laiko jaunuolis gali būti siunčiamas specialioms studijoms – atsižvelgiama, kokių tuo metu reikėtų. Po viso to dar būna paskutinis bandymo laikas - taip vadinamas terciatas, kur jėzuitas 8 mėnesius vėl atsitraukia, gyvena su grupe jėzuitų, semiasi iš jų patirties ir po to laiko duoda paskutinius amžinuosius įžadus. Juos gali daryti jau praleidęs draugijoje bent 10 metų.

Jėzuito pasirengimas trunka nuo 10 iki 15 metų, bet iš tikrųjų jis visą laiką tarnauja. Pvz., jei jaunas žmogus dvejus metus paskirtas į gimnaziją, jis daug dirba, nors tuo metu gal dar tik filosofiją baigęs.

Atkreipdami dėmesį į Jėzus draugijos išsiugdytą stiprų intelektinį branduolį ir organizuotumą bei pasirengimą misijoms pačiomis sudėtingiausiomis aplinkybėmis, popiežiai visada patikėdavo jėzuitams reikšmingas Bažnyčios plėtros užduotis tiek tolimiausiuose žemės kampeliuose, tiek ir katalikybės centre, Romoje. Jėzuitai veikia bene visose Bažnyčios srityse.

Sakėte, bėgant šimtmečiams keitėsi veikla, nes jėzuitai atsiliepdavo į tai, ko Bažnyčiai reikėdavo. Kokia Ignaciškoji charizma XXI a.?

Sausio mėnesį vykusi Generalinė kongregacija parengė naujus dekretus apie jėzuitų tapatybę, misiją, valdymą, klusnumą ir bendradarbiavimą su kitais. Pvz., Draugijos valdymą reikia paprastinti, kad būtų veiksmingesnis, nes jėzuitų mažėja.

Labai svarbi aktualija – jau II Vatikano Susirinkimas pabrėžė, ir jaučiasi toks Šv. Dvasios vedimas, kad pasauliečiai kviečiami prisiimti atsakomybę už Bažnyčią, vienuolijos ir dieceziniai kunigai kviečiami bendradarbiauti su pasauliečiais - jėzuitai per tą laiką labai daug su jais bendradarbiavo. Dabartinė 35-oji mūsų kongregacija išleido dekretą, kurį įvardijom „Bendradarbiavimas su kitais“. Jis apima ir bendradarbiavimą su pasauliečiais, vyskupijomis, kunigais, kitų kongregacijų vienuoliais, vienuolėmis, kitų religijų žmonėmis, netikinčiaisiais – su Kitais. Jei anksčiau būdavo pakankamai jėzuitų atlikti vienam apaštaliniam darbui, tai dabar jį atliekam kartu su kitais – taip Šventoji Dvasia veda. Pavyzdžiui – atsirado „Bernardinai.lt“, o jėzuitai mato, kad „Skrynia.lt“ nepajėgi visko aprėpti, kitas dalykas – matom, kad Bernardinai neblogai įsivažiuoja ir sustabdom „Skrynia.lt“ ir jungiamės prie šios pranciškonų įkurtos iniciatyvos.

Kitas pavyzdys – yra dvi jėzuitų gimnazijos. Vilniaus gimnazijoje mokosi 650 vaikų, nemaža dalis tų vaikų eina į Bernardinų bažnyčią, taip vaikas užauga – jis eina į gerą mokyklą, kurią vieni vienuoliai turi, ir į bažnyčią, kur kiti vienuoliai apaštalauja. Bažnyčioje vis labiau matyti, kad bendradarbiaudami kartu mes galime Jėzų skelbti.

Generalinė kongregacija atkreipia dėmesį, kad taip pat reikia labiau bendradarbiauti jėzuitams patiems tarpusavyje, tarp provincijų, skatinti bendrus projektus, pvz., jėzuitų gimnazija Kosove – tai Kroatijos, Vokietijos ir Rumunijos bendras projektas. Šioje gimnazijoje mokosi 80 procentų musulmonų vaikų, o kiti – katalikai ir pravoslavai. Tai skatinimas, arba mes sakome, kad Šventoji Dvasia veda vis daugiau projektų kurti kartu su kitais – ne kažką dubliuoti ar „išradinėti dviračius“, kas jau atrasta ar kitų vienuolijų, ar pasaulietinių organizacijų, o padėti jiems, kooperuotis.

Ne vien tik Šventoji Dvasia taip veda, bet ir pašaukimų kol kas mažėja, tad viską sunku aprėpti. Gal Dievas duos daugiau, nereikia nusiminti, ne aimanuoti, bet žiūrėti, ką galime daryti kartu su pasauliečiais. Kitas aspektas - mes sakome, ne kad su mumis, jėzuitais, kas nors bendradarbiauja, bet kad pasauliečiai arba kitos vienuolijos turi įvairių dalykų, ir mes esam jų bendradarbiai – netampam pagrindiniai projekto vykdytojai ar pan.

Toliau – popiežiaus kvietimas dialogui tarp kultūrų, religijų, netikinčiųjų. Tai labai aktualu. Kongregacija pasitvirtino tuos pačius prioritetus, kurie jau 10 metų egzistuoja: prioritetiniai žemynai – Azija (ypač – Kinijos valstybė) ir Afrika: Kinija, kuri tampa vis įtakingesnė pasaulyje, ir jauni žmonės ten vis labiau domisi krikščionybe; taip pat Afrika, kur daug vargo. Kitos prioritetinės veiklos sritys – universitetai, kurie jėzuitams patikėti Romoje - kad ten niekuomet netrūktų gerų dėstytojų, turi rūpintis viso pasaulio jėzuitų provincijos. Toliau – pabėgėliai ir akademinė sielovada, akademinis žvilgsnis, kartu – tarpreliginis dialogas.

Kokie Jėzaus draugijos prioritetai Lietuvoje?

Lietuvos jėzuitų provincijoje mes irgi pasitvirtinę savo aktualijas pagal tai, kas realiai vyksta ir kokie poreikiai. Turime dvi gimnazijas, ir kitose Rytų Europos jėzuitų provincijose tik su viena kita reta išimtimi atidarė gimnazijas arba jėzuitiškas mokyklas. Tai yra vieni iš svarbiausių Europos rytų jėzuitų apaštalinių darbų – gimnazijos dabar vėl atidarytos Vengrijoje, Čekijoje, Lenkijoje. Lietuvoje jėzuitų veiklos prioritetu ir toliau išliks gimnazijos, tad daug dėmesio skiriama jų veiklai. Kitas prioritetas Lietuvoje – dvasinės pratybos, kur pagal Ignacišką metodą mokoma, kaip melstis, kaip ieškoti Dievo kasdienybėje. Jėzuitai daug dėmesio skiria dvasiniam palydėjimui. Nemažai šioje srityje dirba pasauliečių,bet mes norim padėti ir tai akcentuojam.

Taip pat norime daugiau dėmesio skirti akademinei sielovadai – kol kas dar mažai jėzuitų dirba šioje srityje, bet dabar rengiame šiai veiklai jaunų žmonių. Pvz., dabar sulaukėm t. Vidmanto Šimkūno, kuris neseniai apsigynė doktoratą.

Mūsų troškimas tebėra įsikurti Latvijoje, ten dar nėra jėzuitų bendruomenės.

Norėtume Lietuvoje daugiau nuveikti socialinio teisingumo srityje, atsiliepiant į 34 Generalinės kongregacijos kvietimą derinti tikėjimą ir teisingumą. Galbūt čia norėtųsi aiškesnės Bažnyčios pozicijos leidžiant įstatymus ir pan., nes socialinė nelygybė mūsų šalyje labai akivaizdi.

Generalinės kongregacijos metu kalbėta apie ypatingą poreikį atgaivinti Jėzaus draugiją, „naują viziją“ įveikiant tapatybės krizę ir kovojant su mažėjančiu narių skaičiumi bei silpstančia įtaka kai kuriose pasaulio dalyse. Kaip įsivaizduojate šį atsinaujinimą?

Šis tapatybės klausimas - kas aš esu ir kodėl esu pasaulyje - labai svarbus.

Globalizacija labai stipriai palietė ir jėzuitus. Po II Vatikano Susirinkimo pasauliečiai perima daug dalykų, ir į gimnaziją ateina daug profesionalių pasauliečių, gerai dirbančių. Ankstesnė tapatybė – kad jėzuitai yra mokslininkai, pagrindiniai vykdytojai – kad jėzuitas – gimnazijos direktorius, apaštalinio darbo vadovas - galbūt buvo klaida. Staiga tapom vienais iš bendradarbių, griežiančiais ne pirmuoju smuiku, ir daugelis jėzuitų pasimetė - kas mes, kokia mūsų misija? Kaip ir diecezinis kunigas sutrinka, kai nemažai pareigų perima pasauliečiai: ką aš darau, kam aš reikalingas? Tada grįžtame prie šaknų: kodėl mes tapom jėzuitais, ir atrandame, kad Dievas taip nori, arba kad būti jėzuitu – nereiškia būti mokslininku. Jėzuito pašaukimas - gyventi bendruomeninį gyvenimą, rasti Dievą visuose dalykuose. Mes turime tą sau išsiaiškinti, kad jeigu mūsų mažėja, jei globalizacija labai niveliuoja pašaukimus, tai nereiškia, jog, bendradarbiaudami su pasauliečiais arba kitomis vienuolijomis, mes susiniveliuojame ir išnykstame. Generalinėje kongregacijoje mes dažnai grįždavome prie Trejybės veikimo pasaulyje – trys asmenys, atskiri, skirtingi – Tėvas, Sūnus, Šventoji Dvasia, bet jie veikia kartu. Taip ir mūsų pašaukimai – šeimos, vienuolio, kunigo ar net skirtingų kongregacijų – bendradarbiaudami turėtų padėti vienas kitam išryškėti, atsiskleisti ir išlikti. Juk ir globalizacija tautybes labai sumaišo, bet tai nereiškia, kad mes turim tapti vien anglakalbiais – ne, turim išlaikyti tapatybę savo gimtinės, kalbos. Tai nėra kas nors neigiamo - atmetant nacionalizmo apraiškas, mes galime vienas kitą labai praturtinti, bendradarbiauti ir neišnykti. Tai yra didžiulis iššūkis.

Mes, kaip jėzuitai, turim sau atsakyti – kodėl esam jėzuitai šiandien?

Turbūt dar vienas didelis iššūkis daugumai šiuolaikinių vienuolijų - tiek daug yra veiklų, jos taip įtraukia, kad kartais riba tarp vienuolijos ir pasaulietinio instituto beveik išsitrina, išnyksta vienybės tarp kongregacijos narių bruožai. Ar jėzuitai susiduria su šiuo iššūkiu? Kaip tą vienybę ir bendrystę naujai atrandate?

Išties, Kongregacijoje buvo priimtas dekretas ir apie mūsų misiją; ten palietėme bendruomeninį gyvenimą. Vienuoliška, apaštališka bendruomenė ir toliau turi tapti liudijimu. Kaip kad šeima – vyras ir žmona - dirba skirtingus darbus, bet jų prioritetas - šeima, o jei jie pasiners į darbus ir vienas kito nematys – tai ką jie liudys pasauliui? Tas pats iššūkis yra ir vienuolijai. Svarbiausia yra pastangos mylėti savo bendruomenės žmones kasdienėje aplinkoje tokius, kokie jie yra, susitikti juos. Be to bendruomenė negyvuos.

Tie pat dalykai, kurie paliečia šeimą ir ją griauna - griauna ir vienuolijas. Tai iššūkis, kad mes kaip bendruomenė – ne ono, bet atskiri, labai skirtingi asmenys – gyvenam kartu. Taip pat svarbu čia prisiminti Ignaco būdą – ištirti, kuriuos apaštalinius darbus mes apsiimam daryti – nepanirti į per didelį darbų skaičių, bet paimti vieną ir gerai jį daryti. Tai irgi yra svarbu, nes kitaip žmogus labai išsibarsto.

Kita vertus, apaštalinė bendruomenė reiškia, kad mes ne vien socialiniai darbuotojai ar veiklos žmonės, bet ir maldos žmonės, mūsų malda yra kasdienybėje. Dievas yra visuose dalykuose, ir turim prisiminti nuolat, kad Jėzus yra mano Išganytojas, puoselėti savo ryšį su Jėzumi, švęsti Eucharistiją, dalyvauti bendruomeninėje maldoje. Tai iššūkis, nes mes negalim nurašyti bendruomenės – ji nėra skirta tik misijai, ji yra pati kaip misija savyje. Kaip žmonės mato mus, kaip bendruomenę – jau tai yra misija.

Kalbant apie apaštalinę bendruomenę, labai svarbu prisiminti, kad ją sudaro trys kertiniai akmenys: Jėzaus asmuo, apaštalinė veikla ir bendruomenė, kurioje gyvenu. Centrinis visada liks Jėzus – jis sujungia žmones, jis duoda pašaukimą, kviečia misijai. Kartais misijoje gali nesisekti, gali būti sunku sugyventi bendruomenėje – visada grįžk prie Jėzaus. Šeimai galioja tas pats pavyzdys – iškyla sunkumų, ir jei Dievas yra šeimos centras, prie jo galima nuolat grįžti, kartais jis vienintelis supranta, padeda atleisti ir iš naujo bandyti. Tai sunku, bet tai – visų siekinys.

Tik taip galima liudyti šiais laikais, kai pasaulis keičia vertybes – tu turi rodyti pastangas.

Jėzuitai nuo seno garsėjo kaip naujų evangelizacijos būdų ieškotojai. Kokie dabar būtų tie galimi būdai?

Į savo gimnazijas parvežėm ir pritaikėm geras programas - Kairos ir Tekos,skirtas labai jauniems žmonėms, mokiniams. Jos kaip savaitgalio rekolekcijos padeda išgyventi Prisikėlimo paslaptį. Lietuvoje vyksta gal jau 8-9 metai. Programos gerai pritaikytos ir paplito kai kuriuose Lietuvos jaunimo centruose, kitose (ne jėzuitų) mokyklose.

Taip pat, kaip sakiau, stengiamės neišradinėti dviračių, o pasinaudoti tuo, kas jau yra – Alfa kursas, kuris sėkmingas visur kitur. Kitais metais Alfa kursą rengiame mokinių tėvams. Vis labiau matosi, kad yra apleista viena sritis – mūsų suaugusieji. Antanas Lukoševičius, vienas Lietuvos katechetikos šviesuolių, vienoje savo knygoje rašo, jog, jo manymu, Lietuvoje padaryta viena klaida – daug pajėgų mesta į mokyklas - beveik visose mokyklose dėstoma tikyba, rengiami vaikai – ir tikintieji, ir netikintieji nori priimti sakramentus ir taip toliau. Vaikas ateina į tikybos pamoką kartą per savaitę, pasiruošia sakramentui, tačiau namuose jis nemato liudijimo, nes apleista suaugusiųjų sielovada, evangelizacija. Ką suaugusieji, save laikantys katalikais, supranta apie Kristų? Dalis iš jų netiki istoriniu Kristumi, dalis iš jų išvis abejoja, ar Dievas yra. Tad daliai suaugusiųjų tikrai reikia evangelizacijos, ir šioje srityje jėzuitai tikrai rems visus egzistuojančius judėjimus, naudojantis tomis pačiomis išbandytomis programomis – Alfa, Atgaivink, kurias galima pritaikyti ne vien parapijoms; kai kuriems iš suaugusiųjų pasiūlydami Ignaciškas pratybas, kurios labai padeda pažinti Kristaus asmenį ir apsispręsti už jį asmeniškai.

Kaip sakiau, stengiamės bendradarbiauti su kitais įvairiose veiklos, ten kur jau vyksta, kur sekasi – pastebėti ir padėti. Tai iš dalies yra kaip iššūkis Bažnyčiai - nuo pat pradžių Bažnyčios istorijoje Jėzaus evangelija nesklinda ne dėl to, jog priešai per daug kovoja, bet labai dažnai dėl to, kad tarp pačių krikščionių atsiranda negera konkurencija. Dėl ko kilo pirmasis Bažnyčios susirinkimas - tarp krikščionių ginčas kilo – pagonis apipjaustyti ar neapsipjaustyti. Dažnai šiais laikais daug gerų dalykų neįvyksta dėl to, kad krikščionys pradeda konkuruoti. Tačiau Evangelijoje sakoma, kad neturėtų taip būti: aš – Pauliaus, o aš - Apolo, o aš – Petro. Nesvarbu, ar tu pasaulietis, ar vienuolis, ar diecezinis kunigas, netgi ar tu tikintis, ar netikintis, bet jeigu tu geros valios žmogus, manyčiau, kad Dievas veda Bažnyčią šiais laikais kartu kurti Dievo karalystę. Jaunas žmogus dažnai ateina pas Dievą per šeimą, per ateitininkų stovyklas, o gal vaikas į jėzuitų gimnaziją pateko, ir tuo pat metu lankė pranciškonų bažnyčią. Tie patys skirtingų kongregacijų vienuoliai važiuoja į Palendrius pas benediktinus savaitę pabūti. Taigi Dievas nori, kad charizmos bendradarbiautų šiais laikais išlaikydamos identitetą, nesusiniveliuodamos, nes Dievas trokšta būtent tokio ar kitokio pašaukimo Bažnyčioje šiandien – nešaukia tokio, kitus šauks, tačiau svarbiausia, kad Jėzus būtų skelbiamas.

Jėzuitai visuomet buvo žinomi kaip misionieriai. Sakėte, kad prioritetinės misijų šalys, žemynai yra Kinija, Afrika. Tačiau galbūt kartais svarbiau evangelizacija savoje aplinkoje, nei keliauti į svečius kraštus? Kaip vertinate vis dažniau pasigirstančius vertinimus, kad pagrindinis šių dienų misijų kraštas yra Europa? Ką daryti su europiečiais, kurie įsitikinę, kad viską apie Dievą išmano ir nepriima Gerosios Naujienos, ieško atsakymų ir įkvėpimo kitur?

Tikrai taip. Greitai mes turbūt susilauksime misionierių iš Indijos ir Afrikos...

Kiekvienas turime savo interesų sritis, mums, europiečiams galbūt atrodo labai svarbi Europa, bet imant pasaulio mastu ir skaičiuojant, kiek gyventojų gyvena Europoje ir toje pačioje Kinijoje arba Afrikoje, tai Europa nėra svarbiausia. Mes buvome įpratę, jog Europa – krikščionybės lopšys. Jėzuitų naujasis generolas Adolfas Nicolás 40 metų dirbo Azijoje. Jis sako, kad Europa turi būti pasirengusi priimti krikščionybę tokią, kokia ji plinta ir kokių niuansų įgauna Azijoje ir Afrikoje ar Indijoje. Reikia mokėti atsisakyti to, kas yra neesminiai dalykai krikščionybėje, o esminius dalykus išlaikyti, kai kurių formų nebijoti paleisti - mes per daug susikoncentravę į Europą, bet jeigu žiūrėsime pagal skaičius, didžioji dalis žmonių gyvena tuose žemynuose. Šiuo atžvilgiu ir jėzuitai – viso pasaulio jėzuitai galėtų sakyti - taip, Europą reikia reevangelizuoti, ir popiežius tai primena. Tai svarbu, ir mūsų generolas kviečia visas jėzuitų provincijas bendradarbiauti rūpinantis Europa. Tačiau vis tiek prioritetas lieka Kinija arba Afrika, kur yra daugiau vargo, kur yra daugiau žmonių, kur Viešpats nepažįstamas.

O Europos lauksim, kada ji pavargs nuo materialėjimo, nuo sekuliarių dalykų ir vėl norės dvasinių. Reikia išlaukti to momento. Nesakau, kad turime laukti rankas sudėję. Jaunus žmones visada žavės radikalumas, Jėzaus asmuo, laisvė nuo įpročių ar laisvė nuo materijos. Krikščionybė visada bus kaip vertybė, tik šiuo metu žmogui nėra kada apie tai galvoti, jam visai kitoks rojus žadamas. Dabar gal tas laikas, kai mums reikia išlaukti - aktyviai išlaukti, bet ne bambant, ne neviltyje.

Man labai patiko popiežiaus Benedikto XVI frazė, kurią jis pasakė lankydamasis Genujos diecezijoje. Jis aplankė bažnyčią, kurioje anksčiau veikė stiprios pasauliečių brolijos, draugijos, kai kurios atliko didelį darbą. Šiuo metu tų draugijų sumažėję. Likusiems, susirinkusiems toje bažnyčioje, popiežius pasakė: „Jūs nesakykite apie save, kad tai yra jūsų saulėlydis. Nebijokite būti matomi ir liudyti iki galo savo pašaukimo, nes Kristus visada yra aušra ir naujas rytas, o ne saulėlydis.“ Tai labai paguodžia ir mus – turime ne vien liūdėti, kad pašaukimų, kunigų mažėja, žinoma, tai skauda, mes turime rūpintis dėl to, bet kai esame pašaukti, turime išgyventi pašaukimą iki galo džiaugsmingai, liudydami, kad Kristus yra rytas arba aušra. Ir Viešpats gal duos pašaukimų.

Jėzuitai iš kitų kongregacijų išsiskiria „ketvirtuoju įžadu“ – ypatingu klusnumu popiežiui. Popiežius Benediktas XVI Generalinei kongregacijai sakė, kad šis bruožas šiais laikais ypač labai reikalingas Bažnyčiai. Tuo tarpu užsienio žiniasklaida nemažai rašė apie tariamą įtampą tarp popiežiaus ir jėzuitų. Popiežius Benediktas XVI paprašė jėzuitų „visiškai laikytis“ Bažnyčios doktrinos. Kaip yra iš tiesų? Ar Lietuvoje susiduriama su šiomis problemomis?

Šios temos svarstymui Kongregacijos metu skyrėm nemažai laiko. Visada smagu atsakyti mūsų naujo generolo žodžiais. Kai jis buvo išrinktas, žiniasklaida jo paklausė: „Tai kaip dabar dėl tos įtampos tarp Vatikano ir jėzuitų?“ Adolfas Nicolás atsakė: „Normalu, kad yra įtampos, nes mes esam viena šeima. Normalioje šeimoje visada yra įtampos ir būna, kad vienas ar kitas kažko nesupranta, bet yra gera valia.“ Jis sakė, kad atskirų jėzuitų parašytos knygos dažnai sukeldavo tam tikrų įtampų tarp Vatikano ir jėzuitų, bet jos dažnai kildavo iš vienas kito nesupratimo.

Įdomu, kad kai popiežius mums linkėjo, kuo būti, dabar, jis pasakė: „Eikite į frontą ir toliau. Fronte dažnai daroma klaidų, bet nebijokite būti fronte.“ Jis mus padrąsino, o kartu ir nustebino, nes kaip pavyzdžius popiežius mums nurodė jėzuitus pirmtakus – Robertą de Nobilį, dirbusį Indijoje, arba Matą Ričį, dirbusį Kinijoje, buvusį generolą Pedro Arrupe. Šias asmenybes jis pateikia kaip pavyzdžius mums, nors kadaise tarp jų ir Vatikano buvo įtampos - jie bandė Evangeliją įkultūrinti, ir tai dažnai buvo nesuprasta dėl to, kad vienas ar kitas žmogus, priklausantis „Tikėjimo“ kongregacijai, negyvenęs tose kultūrose, matydavo pavojų krikščionybei ir taip kildavo įtampa.

Tačiau praėjo keli šimtmečiai, ir dabartinis popiežius sako: „Tai jums pavyzdžiai. Nebijokite būti fronte, nors ir bus klaidų.“ Tačiau popiežius taip pat kviečia jėzuitus nepasiduoti puikybei, likti ištikimiems Bažnyčios magisteriumui, Bažnyčios mokymui, nes šiais laikais negali liberaliai mokyti - atseit, galima taip, arba galima ir taip, bet turi mokyti tikrų dalykų - Kristaus vertybių.

A. Nicolas pasakė, atsiprašydamas popiežiaus: „Jei vienas kitas jėzuitas pasižymėjo nepaklusnumu, tai ne iš blogos valios, tačiau tik dėl gimtosios nuodėmės pasekmių.“

Santykiai tarp jėzuitų ir Vatikano šiuo metu yra be galo šilti ir pilni abipusio pasitikėjimo. Taip yra buvusio generolo Peterio Hanso Kolvenbacho dėka. Kita vertus, tas pats A. Nicolas sakė, kad tarp kitų dalykų, kuriuos apsvarstyti mus kvietė popiežius, pasaulis pasigavo tik paklusnumą. Žiniasklaida išpūtė tą dalyką, nors nebuvo vien apie tai kalbama.

Generalinė kongregacija išleido dekretą apie klusnumą. Jame kviečiama ne vien paklusti aklai, užgesinant kūrybingumą, o vis dėlto matyti, kaip Šventoji Dvasia veda, aišku, atsižvelgiant į Bažnyčios mokymą. Tad svarbu tyrinėjimai, bet svarbu ir atsižvelgti, kaip Bažnyčia moko. Jeigu reikia kritikuoti, tai ne popiežių ar Bažnyčią kaip tokią, bet nuolat Šv. Dvasios klausti, kur vienas ar kitas dalykas veda, kaip tai atsiliepia žmonėms.

Kad jau prakalbome apie įtampas, norisi paklausti vieno dalyko, kuris prieš keletą metų jaudino ne vieną Lietuvos kataliką. Ir dabar „Bernardinai.lt“ redakcija sulaukia nemažai skaitytojų laiškų, kuriuose teiraujamasi, ar sugrįš tėvas Antanas Saulaitis į Lietuvą?

Kaip provincijolas galiu pasakyti, kad tėvą Antaną Saulaitį kelis kartus esu kalbinęs grįžti, bet tėvelis sako - skyrimas įvykęs, ir mes jo nekeiskim, nes nereikia trumpalaikių mėtymųsi. Galbūt mano, kaip provincijolo, mintis būtų, kad gal reikia tėvelį čia atgal grąžinti, bet jis nori pabaigti pradėtus darbus, tam prireiks bene 5-6 metų.

Džiaugiamės, kad jis pasiekiamas telefonu, įvairiais straipsniais, knygomis.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbino Dalia Žemaitytė

Zenekos nuotrauka

Bernardinai.lt, 2008 m.

Grįžti