Jėzuitai ir mokslas

Mokslas ir tikėjimas – kelias į tiesą

Pirmiausia reikėtų pastebėti, kad tarp to, kas žmogiška, ir to, kas dieviška, nėra priešiškumo. Šventasis Raštas sako, kad Dieve mes „gyvename, judame ir esame“ (Apd 17, 28). Kai leidžiame laiką laboratorijoje, tyrinėdami gamtos paslaptis, kai rodome meilę kitam žmogui, kai paprasčiausiai padedame kitiems, mūsų veiksmai nėra vien tik žmogiški – viskas, kas žmogiška, kartu yra ir dieviška, šventa.
Mes tikime, kad Dievo kūryba dar nebaigta, ji tęsiasi mūsų darbuose ir veikloje. Dievo buvimas ir veikimas pasaulyje pasireiškia mumyse ir per mus. Dvasia nėra svetima ar priešinga medžiagai – Dievą patiriame vienydamiesi su medžiaginiu pasauliu ir tarpusavyje. Dieviškumo nepatirsime, nusigręžę nuo Žemės. Mūsų gyvenimas ir dvasinis pašaukimas glaudžiai susiję su viskuo, kas egzistuoja. Turbūt stipriausiai šią mintį išreiškė Teilhard’as de Chardinas „Himne medžiagai“: „Palaiminta tu, grubioji medžiaga, bevaisi grunte, kietoji uola... Palaiminta tu, galingoji medžiaga, nenugalimoji evoliucija, vis iš naujo gimstanti tikrove... Mūsų sielų gyvybės syvai, Dievo rankos, Kristaus Kūne: tu, medžiaga, esi palaiminta... Pripažįstu tave kaip visuotinę jėgą, kuri visa jungia ir vienija... Pripažįstu tave kaip dievišką aplinką, pripildytą kūrybinių galių, kaip vandenyną, sujudintą Dvasios, kaip įsikūnijusio Žodžio gyvenimu įminkytą ir jo pripildytą molį.“
Žmogaus būties prasmė, Dievo realumas, tikimybė gyventi po mirties ir daugelis kitų dvasinio pobūdžio klausimų priklauso mokslo metodais nepasiekiamai sričiai. Mokslo „tinklu“ nepagausime dvasios egzistavimo įrodymų, tam reikalingas dvasinis „tinklas“. Mokslinis ir dvasinis tiesos pažinimas vienas kitą papildo. Todėl krikščioniui nereikia rinktis tarp mokslo ir religijos, tarsi Biblija ir, pvz., biologija viena kitai prieštarautų. T. de Chardinas pastebi, kad nauji mokslo atradimai žadina širdies alkį, norą pažinti galutinę tiesą, atrasti visa ko prasmę, tačiau tik „Kristus išpildo giliausius troškimus, pažadintus mokslo laimėjimų“.

Modernaus mokslo pradžia ir jėzuitai

Modernaus mokslo pradžia siejama su Mikalojaus Koperniko knygos „Apie dangaus sferų apsisukimus“ pasirodymu 1543 metais. M. Koperniko suformuotą heliocentrinę Visatos sampratą vėliau patvirtino ir patobulino Johanas Kepleris ir Galileo Galilėjus.
XVI a. naudojant naujus mokslo instrumentus: teleskopus, mikroskopus ar elektros mašinas, – vystėsi naujos modernaus mokslo šakos. Drauge buvo siekiama besikuriantį modernųjį mokslą atskirti nuo kitų veiklos sričių, anksčiau laikytų mokslinėmis, pvz., magijos, raganavimo, alchemijos, astrologijos.
1540 m. popiežiaus Pauliaus III patvirtinta Jėzaus Draugija buvo viena pirmųjų tarptautinių bendruomenių, kurios nariai plėtojo modernųjį mokslą. Mokslas jėzuitus vienijo ne tik tarpusavyje, bet ir su kitų tautų bei tikėjimų mokslininkais.
Jėzuitų kolegijoje Romoje, įkurtoje 1551 m., jaunieji jėzuitai studijavo matematiką ir astronomiją. Vėliau dauguma kolegijos studentų, kaip misionieriai keliaudami į Azijos ir Amerikos kraštus, stebėjo Mėnulio ir Saulės užtemimus, Jupiterio palydovus, kitus dangaus reiškinius ir kruopščiai tai aprašė. Jie nubraižė tikslius lankomų kraštų žemėlapius, piešiniuose įamžino vietinius žmones, gyvūnus ir augalus. Visus savo atradimus jie perduodavo Romos kolegijai, kaip „mokslinei informacinei agentūrai“.
Jėzuitų veikla buvo labai plati. Prie savo universitetų bei kolegijų jie steigė knygų spaustuves (pvz., net Japonijoje jėzuitai slapta įrengė spaustuvę), buvo pirmieji spaustuvininkai kai kuriose Pietų Amerikos šalyse. Lietuvoje jėzuitai įsteigė universitetą, kuris tapo svarbiausiu knygų leidybos centru LDK.
Jėzuitai prisidėjo prie beveik visų moderniojo mokslo krypčių plėtojimosi. Jie ne tik patvirtino visus Galilėjaus (1564–1642) atradimus teleskopu, bet ir pirmavo juos gamindami. Apie 200 metų jėzuitai mokė astronomijos Kinijoje. 
Jėzuitai K. Klavijus, Ch. Steineris, A. Kircheris, R. Boškovičius, J. Steplingas ir kiti buvo genialūs mokslininkai bei puikūs kitų mokslui atsidavusių žmonių ugdytojai. Jėzuitų vadovaujamos mokslo įstaigos išugdė ištisas žymių mokslininkų kartas. Pvz., 1604–1612 m. R. Descartes’as, laikomas moderniosios filosofijos pradininku ir daugelio šiandienės algebros žymėjimų autoriumi (pvz., kintamų dydžių x, y, z...; koeficientų a, b, c...; laipsnių x4, a4, m4...) studijavo filosofiją ir gamtos mokslus La Flèche jėzuitų kolegijoje. Jis buvo silpnos sveikatos, todėl ugdytojai visuomet į tai atsižvelgdavo ir leisdavo jaunuoliui miegoti valandą ilgiau nei kitiems studentams. Vėliau R. Descartes’as rašė: „Studijavau La Flèche kolegijoje, kuri, mano manymu, geriausia mokslo vieta.“
Jėzuitų matematikų, astronomų, fizikų, biologų ir t. t. bei jėzuitų gimnazijų alumnų įnašas į modernųjį mokslą akivaizdus ir neginčijamas. Šiandien jau visuotinai priimta „Didžiojo sprogimo“ Visatos kilmės hipotezė, kurią kaip tik pasiūlė jėzuitų gimnazijos alumnas, kunigas G. Lemaitre’as. Pats jis savo teoriją vadina „Pirmapradžio atomo hipoteze“.

Paleontologas ir filosofas jėzuitas T. de Chardinas, mokslinius atradimus siedamas su krikščioniškąja viltimi, teigė, kad Visatos evoliucijos tikslas yra „taškas Omega “ – Kristus, kuriame dieviškumas susitinka su žmogiškumu, ir Kūrinija pasiekia savo pilnatvę.
Jėzuitų mokslininkų sąrašas yra ilgas, todėl juos aptarti prireiktų visos knygos. Pateiksiu kelis pavyzdžius, kurie man pasirodė įdomesni, verti paminėti.

 


Athanasius Kircheris, SJ (1602–1680) – pirmųjų vaizdo projekcijų išradėjas. 1827 m. J. Niépce’as padarė pirmąjį fotografinį atvaizdą. 1893 m. Th. Edisonas užpatentavo kinetoskopą – aparatą, atkuriantį judantį vaizdą iš fotojuostos. Tačiau pirmuoju vaizdo projekcijos išradėju galime laikyti vokiečių kilmės jėzuitą A. Kircherį. Naudodamas žvakę arba aliejinę lempą, pieštus paveikslėlius baltame fone jis pademonstravo dar 1646 metais. Jam taip pat priskiriami magnetinio laikrodžio ir pirmojo megafono išradimai.
A. Kircheris parašė apie 40 įvairių sričių – orientologijos, geologijos, medicinos ir kt. – veikalų. Dėl daugelio domėjimosi sričių yra lyginamas su jėzuitu R. Boškovičiumi ir L. da Vinci. Dar jis vadinamas „šimto menų meistru“. A. Kircheris buvo žymiausias savo laiko hieroglifų šifruotojas, nors dauguma jo „vertimų“ yra klaidingi. Tačiau, studijuodamas senovės Egipto hieroglifus, jis nustatė teisingas sąsajas tarp senovės Egipto ir koptų kalbų. Dėl to laikomas egiptologijos pradininku.
Be to, jis žavėjosi sinologija (kinų istorijos, kultūros, kalbos mokslu) ir parašė Kinijos enciklopediją. Taip pat tyrinėjo vulkanų kilmę ir fosilijas. Buvo vienas pirmųjų mokslininkų, mikroskopu stebėjusių mikrobus. Teigdamas, kad marą sukelia mikroorganizmai, pralenkė savo laiką. Kaip būdą apsisaugoti nuo ligos, A. Kircheris siūlė kai kurias higienos priemones: karantiną, izoliuoti ligonius, nešioti raiščius ant burnos ir nosies, deginti drabužius.
R. Descartes’o ir kitų XVII a. mąstytojų racionalizmas užgožė A. Kircherio spindesį. Tik XX a. antroje pusėje vėl susidomėta jo laimėjimais. Mokslininkas A. Kalteris A. Kircherį pavadino „milžinu tarp XVII a. mokslininkų“ ir „vienu iš paskutinių mąstytojų, teisingai galinčiu savo sritimi laikyti mokslo žinias“. E. Schmidtas, SJ, A. Kircherį vadina „paskutiniu Renesanso žmogumi“.


Francescas Lana Terzis, SJ (1631–1687) – matematikos profesorius, dirbęs Feraroje (Italija), pateikė lengvesnės už orą skraidymo priemonės idėją. Ją grįsdamas ankstesnėmis atmosferos slėgio ir vakuumo studijomis, F. Terzis pristatė orlaivį, kuris būtų keliamas keturių varinių sferų, iš kurių išsiurbtas oras. Idėja buvo nepraktiška, tačiau joje glūdėjo mokslinės tiesos grūdas. F. Terzio skraidantis aparatas reikšmingas tuo, kad savo teoriją išradėjas pagrindė moksliškai. Dėl to laikomas aeronautikos pradininku. Orlaivio idėja tapo žinoma Europoje. Toliau ją vystydamas, jėzuitas B. Guzmanas sukonstravo karšto oro balioną, kuris, Portugalijos karaliui Jonui V ir jo dvariškiams stebint,1709 m. pakilo į keturių metrų aukštį.
Nors Brailio raštas buvo išrastas tik po šimtmečio, jau savo laiku F. Terzis pasiūlė kai kuriuos skaitymo ir rašymo būdus akliesiems.
Jacques Marquette, SJ (1637–1675) – prancūzų kilmės misionierius, įkūręs pirmąją Mičigano europiečių gyvenvietę So Sent Mari. Jis ir L. Jolliet buvo pirmieji europiečiai, 1673 m. tyrinėję ir nubraižę Misisipės upės šiaurinės dalies žemėlapį.
Juanas Molina, SJ (1740–1839) – pirmasis Čilės mokslininkas. Būdamas penkiolikos metų tapo jėzuitu. Prasidėjus jėzuitų trėmimams buvo priverstas palikti savo kraštą. Bolonijos universitete J. Molina studijavo gamtos mokslus ir tapo žymiausiu Čilės istoriku bei geografu. Jis anksčiau nei Ch. Darwinas pasiūlė laipsniško žmogaus vystymosi, gamtos evoliucijos teoriją.

Jėzuitai ypač prisidėjo prie šių mokslo sričių: matematika, astronomija, biologija, medicina ir fizika, – vystymo. Apie jų įnašą į šias mokslo sritis – kitame žurnalo „Laiškai bičiuliams“ numeryje.


T. Vytautas Sadauskas, SJ

 „Laiškai bičiuliams“, 2011 pavasaris-vasara