Jėzuitų gimnazijos

tl_files/vaizdai/Jezuitu gimnazijos/VJG logo.jpg Vilniaus jėzuitų gimnazija

tl_files/vaizdai/Jezuitu gimnazijos/KJG logo.jpg

Kauno jėzuitų gimnazija

JĖZUITŲ PEDAGOGIKA

Kiekvienos ugdymo sistemos pagrindas yra požiūris į žmogų, jo prigimtį. Tik žinodami, kas yra žmogus, mes galime pasakyti, kaip jis turėtų būti ugdomas. Katalikiškas ugdymas skatina specifinį požiūrį į žmogaus ir apskritai žmogiškojo gyvenimo kilmę bei tikslą. Jėzuitų pedagogika, kaip neatskiriama katalikiškojo švietimo dalis, remiasi specifine ir išsamia „gyvenimo filosofija“.

„Žmogus yra sukurtas Dievą, mūsų Viešpatį, šlovinti, garbinti, jam tarnauti ir per tai išgelbėti savo sielą; kiti dalykai žemėje sukurti dėl žmogaus, kad jam padėtų siekti tikslo, dėl kurio jis sukurtas. Vadinasi, žmogus tiek jais turi naudotis, kiek jie padeda siekti tikslo, ir tiek jų atsisakyti, kiek jie tam trukdo“ (Dvasinės pratybos, 23).

Jėzaus Draugijos įkūrėjo šv. Ignaco švietėjiška vizija yra išdėstyta dviejuose pagrindiniuose dokumentuose: Jėzaus Draugijos Konstitucijose, kurias jis parašė 1547–1551 m., ir Ratio studiorum (Mokymo nuostatuose), pasirodžiusiuose 1599 m.

Ignacas ir pirmieji jėzuitai patys pasirinko darbą švietimo srityje. Bažnyčios reakcijos prieš Reformaciją laikotarpiu jie suprato, kad labai reikalingi gerai pasirengę ir išsilavinę katalikų vadovai. Apibūdindamas pagrindinį jėzuitų švietimo įstaigos tikslą, Konstitucijų IV dalies preambulėje Ignacas sako, kad Draugijos kryptingai siekiamas tikslas yra padėti jos nariams ir kitiems žmonėms siekti galutinio tikslo, dėl kurio jie yra sukurti. Dėl to reikia sukurti mokymo struktūrą, kad kitiems padėtume geriau pažinti Dievą, mūsų Kūrėją ir Viešpatį, ir labiau jam tarnauti. Todėl Draugija steigia kolegijas ir kai kuriuos universitetus.
Ignacas tikėjo, kad gyvenimas yra nukreiptas į absoliutų ir transcendentinį gėrį. Asmeniui, kaip Dievo kūriniui, svarbiausias yra artimas ryšys su Dievu; visa kita, vadinasi ir išsilavinimas, turi reliatyvų pobūdį.
„Ne tiek meilė mokslui įkvėpė jį, kiek nenumaldomas ir praktinis atsidavimas tikslui, kuriam išsimokslinimas gali tarnauti. Anot Ignaco, išsilavinimo tikslingumą lemia krikščioniškas požiūris į gyvenimo tikslą – mokslas tarnauja Dievo ir žmonijos meilei. Toks požiūris išskiria Ignacą iš kitų Renesanso humanistų" (John W. Donohue, SJ).


Pirmųjų jėzuitų kolegijų programa buvo labai panaši į kitų Renesanso mokyklų. Pirmiausia kreiptas dėmesys į iškalbos ugdymą vartojant lotynų kalbą. Geras lotynų kalbos mokėjimas suteikė galimybę būti pripažintam ir siekti garbingos padėties visuomenėje. „Pasaulis, kuriame gyveno Ratio studiorum kūrėjai, Cicerono iškalbą padarė svarbiausiu vadinamojo „pagrindinio išsilavinimo“  tikslu.“ Jėzuitai, kaip ir kiti to meto švietėjai, vadovavo mokykloms, tikėdami, kad „tikras žmogiškumas turi pasižymėti išmintimi ir iškalba; asmuo privalo turėti žinių ir mokėti tai pasakyti; turi mokėti mąstyti ir bendrauti“.

Didžiausias jėzuitų švietimo įstaigas sudarė: Gramatikos fakultetas, kuriame buvo studijuojama lotynų kalbos gramatika, poezija ir retorika, Menų fakultetas, kuriame buvo dėstoma filosofija, ir Teologijos fakultetas. Ratio studiorum daugiausia kalbama apie Gramatikos fakultetą. Jėzuitų pedagogikoje pabrėžiant perėjimo nuo vieno mokymo lygio prie kito svarbą, mokslas Gramatikos fakultete buvo laikomas tarsi parengiamuoju aukštesnėms studijoms Menų ir Teologijos fakultetuose.

RATIO STUDIORUM

Ratio studiorum ir jėzuitų švietimo sistemos originalumas slypi ne mokslo programoje ar pedagoginiuose metoduose. Išskirtinumas tas, kad jėzuitai pirmą kartą tradicinę mokymo programą ir metodus sistemingai pritaikė plačiam švietimo institucijų tinklui. Visos jėzuitų mokyklos, nesvarbu, kur jos būtų, veikė pagal bendrą, standartinį švietimo projektą. T. Donohue pastebi, kad jėzuitai išrado tai, ką galėtume vadinti „į vaiką nukreiptu švietimu“. Mokyklose dėmesys buvo sutelktas į mokinį ir siekiama, kad pamokos būtų kūrybingos ir įdomios.

Tad koks jėzuitų įnašas į Renesanso epochos švietimą?
Pirmosios jėzuitų mokyklos pasižymėjo trimis naujais bruožais: pačios mokymo programos originalumu, tvarkos laikymusi – laipsnišku perėjimu nuo vieno mokymo lygio prie kito – bei darbui atsidavusiais, gerai pasirengusiais mokytojais. Iš esmės Ratio programa ir metodai nėra originalūs, tačiau pagrįstai galima teigti, kad jos siūlomas sistemingas mokymo medžiagos išdėstymas progresuojančia seka tuo laikotarpiu buvo naujas dalykas.


Ratio studiorum pabrėžia keletą jėzuitų švietimo bruožų:

  1. Galutinis jėzuitų švietimo tikslas yra dvasinis – padėti žmogui patirti gilų Dievo meilės pojūtį ir išugdyti nusiteikimą tarnauti artimui. Konstitucijose šv. Ignacas rašo: „Draugijos tvirtai siekiamas tikslas yra padėti jos nariams ir kitiems žmonėms pasiekti galutinį tikslą, dėl kurio jie yra sukurti. Šiam tikslui pasiekti, be gyvenimo pavyzdžio, reikalingas išsilavinimas ir priemonės jam ugdyti“ (IV, 307).
  2. Intelektinių, moralinių ir dvasinių ugdymo aspektų integracija, siekiant perteikti žinias ir ugdyti krikščioniškas dorybes.
  3. Ne žinių kaupimo, o ugdymo akcentavimas, charakterio tobulinimas, mąstymo įgūdžių lavinimas.
  4. Metodiškumas ir sistemingumas: siekiama, kad moksleiviai pirmiausia įgytų tvirtus pagrindus, o tik po to tam tikra tvarka būtų pateikiama vis sudėtingesnė mokymo medžiaga.
  5. Aktyvaus mokinių dalyvavimo mokymo procese skatinimas.
  6. Dėmesys humanitariniams mokslams ir menams.
  7. Eloquentia perfecta – kritinio mąstymo, aiškaus kalbėjimo bei gebėjimo įtikinamai ir laisvai reikšti savo mintis raštu lavinimas.

Ratio pateikia kai kurias gaires mokytojams:

  • Mokytojai turi taip lavinti jaunimą, pavestą Draugijos globai, kad jis įgytų net tik gerą išsilavinimą, bet ir išsiugdytų krikščioniškus įpročius bei elgseną. Klasėje ir už jos ribų jie turi stengti ugdyti meilę Dievui bei visas dorybes, kurios būtinos tarnaujant kitiems žmonėms.
  • Pamokos pradžioje mokytojas turi pasirūpinti, kad mokiniai sukalbėtų trumpą ir tinkamą maldą.

Šv. Ignaco pedagogika pabrėžia žmogiškosios patirties svarbą – žmonės nėra švarios lentos, ant kurių galima rašyti, ką nori. Jie atsineša sukauptą patirtį, nuo kurios reikia pradėti ugdymo procesą, integruojant naujas žinias, formuojant naują požiūrį.

„Negaliu įsivaizduoti jėzuito mokytojo, stovinčio prieš moksleivius ir skaitančio paskaitą, o po to išeinančio iš klasės be jokio kontakto su jais. Tai pažeistų viską, ko Ignacas mokė. Pati mokymo samprata reikalauja pradėti nuo to, ką mokiniai žino, ir padėti jiems integruoti naujus dalykus. Taigi mokydamas palaikai asmeninį ryšį ir prisilieti prie patirties“ (David Fleming, SJ).

REFLEKSIJA

Refleksija (apmąstymas) buvo viena svarbiausių ir veiksmingiausių jėzuitų mokymo priemonių. Šiandien ji irgi gali būti sėkmingai naudojama per pamokas. Prelekcija (įvadas) parengia mokinius savarankiškam darbui, padeda geriau įsisąmoninti mokomą dalyką. Ji siekia aiškiau atskleisti individualios užduoties tikslus, nurodyti, kas svarbiausia, į ką reikia kreipti dėmesį. Prelekcija skaitoma pamokos pradžioje ir likus 10 minučių iki pabaigos. Tai ne tiek paskaita, kiek pašnekesys, žadintis mokinių žingeidumą ir sutelkiantis juos klasės ir namų darbams. Prelekcija nurodo kryptį, pateikia mokiniams tam tikrą individualių studijų planą. Pristatomos pagrindinės idėjos ir struktūra to, ką jie ketina studijuoti, iškeliami pagrindiniai klausimai, į kuriuos turi savarankiškai atsakyti. Deja, šiandien labai dažnai nekreipiamas dėmesys į moksleivių parengimą individualiam darbui, nes lengviau duoti atsakymą, negu mokyti, kaip patiems jį atrasti.

Kai mokinys suvokia dėstomą medžiagą, KARTOJIMU siekiama ją įsisąmoninti. Kartojimas – vienas svarbiausių jėzuitų mokymo būdų. Mokymo nuostatuose Ratio studiorum tvirtinama, kad „tai, kas pakartojama, giliau išlieka atmintyje“. Pirmieji jėzuitai proto lavinimą lygino su raumenų mankštinimu: raumenys tampa tvirtesni, jeigu reguliariai atliekami tie patys pratimai. Kartojimo svarbą patvirtina ir modernios mokymo bei studijų teorijos.

Kartu su kartojimu, Ratio studiorum minimas ir DEKLAMAVIMAS.

Nurodoma, kad diskusijomis moksleiviai ir studentai turi būti skatinami anksčiau išdėstytą medžiagą susieti su nauja, pastebėti panašumus ir skirtumus. Ne paskaita, o diskusija skatina kiekvieną moksleivį AKTYVIAI DALYVAUTI MOKYMO PROCESE, ko ir turi siekti mokytojas.

Rašto darbai, ypač rašiniai, yra kita svarbi atsakinėjimo forma, puikaus mokėjimo parodymas. Ratio pabrėžiama viešo moksleivio darbo įvertinimo svarba. Rašinio ištraukos gali būti išdalijamos kitiems mokslo draugams, kad jie įvertintų. Geri ir prasti darbai gali būti nagrinėjami klasėje siekiant padėti moksleiviams geriau suvokti dėstomą temą. Rašiniai gali padėti išmokti AIŠKIAU REIKŠTI MINTIS IR TIKSLIAU ANALIZUOTI.

Šv. Ignaco Dvasinės pratybos atskleidžia puikų žmogaus psichologijos pažinimą, o Ratio studiorum – įžvalgų mokymosi motyvų suvokimą. Turbūt rimčiausi motyvai – tai noras sulaukti pagyrimo ir nesėkmės baimė. Išmintingai skatinama akademinė konkurencija gali mokymosi procesui suteikti veržlumo. Ratio tvirtinama:
„Priešingų nuomonių išsakymas klasėje turi būti labai vertinamas ir palaikomas, kiek leidžia laikas, kad būtų skatinamas garbingas lenktyniavimas, kaip stiprus akstinas studijuoti. Įprasta, kad vykstant ginčams, mokytojas užduotų klausimą, besiginčijančios pusės atkreiptų dėmesį į klaidas ar vieni kitiems pateiktų klausimus. Individualiai ar grupėmis galima diskutuoti arba vienas mokinys gali oponuoti kitiems.“
Sveikos jėzuitų konkurencijos siekį geriausiai iliustruoja tradicinis Akademinių apdovanojimų įteikimas – viena labiausiai gerbiamų jėzuitų švietimo tradicijų. Ratio sakoma, kad šis renginys turėtų vykti  kartą per metus ir būti vienas svarbiausių akademinių metų įvykių. Jis turėtų vykti gana iškilmingai:
„Nurodytą dieną kuo garbingiau ir kuo didesnės žmonių grupės akivaizdoje viešai paskelbiami nugalėtojų vardai. Jie privalo garbingai priimti apdovanojimą viešame susirinkime.“
Pagal jėzuitų tradiciją, tik tikras PRANAŠUMAS gali būti pripažintas ir įvertintas. Šis pranašumo pripažinimas turi skatinti ir motyvuoti kitus studentus siekti geresnių rezultatų.

Ratio studiorum nurodoma, kad mokymas pratimų pagalba jėzuitų švietime užima svarbiausią vietą ir skatina besimokančius lavinti ELOQUENTIA PERFECTA – kritinį mąstymą, aiškų kalbėjimo būdą ir gebėjimą įtikinančiai bei laisvai reikšti savo mintis raštu. Visų mokslo sričių dėstytojai privalėjo reikalauti iš moksleivių sklandaus minčių perteikimo raštu ir žodžiu.

Ratio studiorum didelį dėmesį skiria mokytojo vaidmeniui buriant mokyklos bendruomenę. Ignaciškasis CURA PERSONALIS (rūpinimasis kiekvienu asmeniu) principas parėžia, kad kiekvienas mokytojas turi uoliai ir atsakingai skatinti besimokančiųjų intelektinį, socialinį ir dvasinį brendimą, rodyti meilę ir asmeninį rūpestį kiekvienu mokiniu. Mokytojas turi pagirti ir padrąsinti, pataisyti ir vesti, kai reikia – įspėti. Ratio sakoma, kad į mokinio nesėkmę privaloma reaguoti atvirai ir garbingai:
„Jei mokinys nepaiso nei žodinio įspėjimo, nei kitokių veiksnių ir gali papiktinti kitus, geriau atleisti jį iš mokyklos, negu joje palikti, kur jis mažai turės naudos ir atneš nuostolį kitiems.“
Apibendrindami galime sakyti, kad jėzuitiškas ugdymas siekia žmogiškos brandos (o ne vien žinių perteikimo) – ugdomas žmogus, suvokiantis gyvenimo prasmę, ieškantis savo vietos bendruomenėje, turintis tvirtus įsitikinimus, darbštus, pareigingas. Jėzuitų švietimo įstaigos skiriasi nuo tų mokymo įstaigų, kuriose, rūpinantis tik dalykine kompetencija, nejučiomis aplenkiamas esminis rūpestis žmogumi, asmeniu. Jėzuitų ugdymas padeda pažinti tikrovę atvira širdimi ir protu, įžvelgti ir rinktis tai, kas tarnauja didesnei Dievo garbei.

TIKĖJIMO UGDYMAS



Kuo jėzuitų mokykla skiriasi nuo kitų mokyklų? Tik sąmoningos pastangos ugdyti asmenybę, burti bendruomenę, gyvenančią Evangelija, gyvą Dvasioje, liudijančią tikėjimą, katalikišką mokyklą daro skirtingą nuo kitų mokyklų. Siekiant šio tikslo, ugdant krikščioniškąjį dvasingumą, jėzuitų gimnazijoje dėmesys ypač sutelktas į penkis aspektus: maldą ir liturgiją, simbolius, žinių perteikimą, „mokyklos dvasią“, Evangelijos liudijimą už mokyklos ribų.

I. Malda ir liturgija. Evangelizuojant siekiama ugdyti asmeninį, intymų ryšį su Dievu. To siekiama individualiai ir bendrai meldžiantis. Malda yra neatskiriama mokyklos gyvenimo dalis. Todėl mokykloje moksleiviai yra mokomi melstis ir individualiai, ir bendrai. Dvasinis mokyklos gyvenimas yra gyvas ne tada, kai meldžiamasi atsitiktinėmis progomis, bet kai meldžiamasi pastoviai – ir individualiai, ir bendruomeniškai.

II. Simboliai. Įprasta, kad bendruomenė save išreikštų regimais ženklais ar simboliniais veiksmais. Eucharistijos šventimas yra svarbiausias veiksmas, išreiškiantis krikščioniškos bendruomenės tikėjimą. Svarbus simbolis, atspindintis katalikiškos mokyklos charakterį, yra kryžius. Taip pat naudojami ir kiti simboliai, pvz., popiežiaus nuotrauka, šventųjų atvaizdai (šv. Ignaco, kitų Jėzaus Draugijos šventųjų atvaizdai) ir t. t. Siekiama, kad visi šie simboliai skatintų norą giliau pažinti tikėjimą, katalikišką tradiciją, Jėzaus Draugijos istoriją ir dvasingumą.

III. Žinių perteikimas. Kvalifikuotas religinių žinių perteikimas skatina giliau pažinti tikėjimo tiesas. Moksleiviai sistemingai supažindinami su Katalikų Bažnyčios mokymu, jos požiūriu į žmogų, visuomenę, pasaulį. Siekiama, kad baigę mokyklą moksleiviai gerai suprastų, ką reiškia būti kataliku.

IV. „Mokyklos dvasios“ kūrimas. Tam tikrą atmosferą – „mokyklos dvasią“ – joje kuria visa mokyklos tvarka, mokymo būdas, tradicijos, renginiai, žmogiški santykiai ir t. t. Šią atmoserą formuoja Evangelijos nuostatos. Galima klausti, ar į asmenį žiūrima kaip į dieviškumo atšvaitą? Ar mokykloje vyrauja gailestingumas ir atlaidumas? Ar skatinama apgailėti klaidas, ar siekiama teisingumo ir meilės? Ar asmeniniai santykiai atspindi evangelines vertybes? Ar mokykla tinkamai įvertina mokinių gebėjimus, jų intelektines ir dvasines dovanas? Siekiama, kad visa tai, kas skelbiama ir ko mokoma, pasireikštų kasdieniu gyvenimu.

V. Evangelijos liudijimas. Žodžiu ir gyvenimo pavyzdžiu Evangelija turi būti skelbiama visiems žmonėms. Todėl mokiniai ir mokytojai yra skatinami krikščioniškai, karitatyvinei veiklai už mokyklos ribų. Mokiniams ir mokytojams sudaromos galimybės dirbti su likimo nuskriaustais žmonėmis, mokoma, remiantis Evangelija, ryžtingai ginti tiesą ir teisingumą visuomenėje. Mokiniai ir mokytojai skatinami domėtis tomis visuomenės gyvenimo sritimis, kurias dar silpnai palietė Kristaus Evangelijos šviesa.

SIELOVADA

„Sielovada, paremta „cura personalis“, yra ugdymo sritis, padedanti kiekviename auginti religinio tikėjimo ir religinio įsipareigojimo sėklą per sugebėjimą atpažinti ir atsiliepti dieviškosios meilės Žodžiui, skatinanti matyti veikiantį Dievą auklėtinių gyvenime ir visoje kūrinijoje“ (Jėzuitiškojo ugdymo pagrindai, 63).

Nors katalikiškos mokyklos įnašas į religinį jaunimo ugdymą labai reikšmingas, tačiau vien mokykla neįstengia išugdyti aktyvių  Bažnyčios narių. Šeima neturi manyti, kad tik jėzuitų gimnazija yra atsakinga už jauno žmogaus tikėjimo ir doros brendimą. Patys tėvai turi dorai auklėti vaiką ir siekti palaikyti bei ugdyti tikėjimu pagrįstus ryšius tarp šeimos, tikinčiųjų bendruomenės ir mokyklos.


Parengė t. Vytautas Sadauskas, SJ