Savo pašaukimo istorija dalijasi Vilniaus jėzuitų gimnazijos direktoriaus pavaduotojas t. Artūras Sederevičius, SJ.
Lietuvos jėzuitų provincijos įsteigimo 400 metų sukakčiai paminėti provincija kartu su LNM 2008 m. spalio 9–10 d. Vilniuje surengė tarptautinę mokslinę konferenciją „Jėzuitai Lietuvoje (1608–2008): gyvenimas, veikla, paveldas“.
Magis yra kvietimas surasti Kristų gyvenimo centre, troškimas ir įkvėpimas ieškoti daugiau, siekti daugiau, būti daugiau su Dievu.
Kaip sužinoti, kur Viešpats tave kviečia? Kaip atpažinti, ar tau tinkamas jėzuito gyvenimas?
Siūlome pasinaudoti keletu patarimų:
Besidomintys Jėzaus Draugija gali kreiptis į provincijos naujokyno vedėją t. Algimantą Gudaitį.
Vilniaus g. 247b, 76343 Šiauliai, tel./faks. (41) 52 57 15
El. paštas: dvynukas@gmail.com
Jėzaus Draugijos generolo (1965–1983) t. Pedro Arrupės patarimai jaunam žmogui, norinčiam stoti į Draugiją:
Vieni tėvai labai rūpinosi, kad sūnus užsitikrintų ateitį. Kai vaikinui atėjo metas rinktis mokslų sritį, tėvai spaudė jį stoti į inžineriją. Tais laikais pagrindinės gerbiamiausios profesijos buvo mokytojo, gydytojo, advokato, agronomo, kunigo ir inžinieriaus; tėvams juk labai garbinga pasisakyti, kad jų sūnus - inžinierius; iš dailės ar muzikos vargiai išgyventų. Jaunuolis nebuvo linkęs į tiksliuosius mokslus, bet nesipriešino ir sėkmingai studijavo. Gavęs diplomą grįžo namo ir padėjo jį ant stalo sakydamas: „Tėveliai, norėjote, kad tapčiau inžinieriumi. Štai diplomas. Dėkoju jums už paramą. Jūsų trokštamą mokslą baigiau. O aš norėjau mokytis dailės - jau susitariau, savo lėšomis mokysiuos to, ko širdis trokšta"...
Kad savo pašaukimą rasti sunku – niekam ne paslaptis. Tačiau neturėtume nusivilti, nes Dievas nepalieka mūsų likimo valiai ir aiškiai pasako, ko iš mūsų nori.
Šventajame Rašte skaitome: „Kai ant jūsų nužengs Šventoji Dvasia, jūs gausite Jos galybės ir tapsite mano liudytojais“ (Apd 1, 8). Norėčiau pradėti pažvelgdamas į kontekstą, kuriame randame šią eilutę. Ši eilutė paimta iš Apaštalų Darbų knygos ir ištarta Kristaus prieš jam įžengiant į dangų. Tai Kristaus atsisveikinimo pažadas apaštalams ir kiekvienam iš mūsų. Kristus, tapęs žmogumi, kentėjęs už mūsų nuodėmes, prisikėlęs ir įžengęs į dangų pažada mums savo Dvasią.
Tiek daug dalykų čia turėtų sutilpti, bet visko neišpasakosi, lieka tik svarbiausi...
Mielieji skaitytojai, rašau jums tikėdamasis, kad šios kelios eilutės atneš paguodos, vilties ir sustiprins tikėjimą. Kiekvienam kelyje pas Dievą būna nuotykių. Nors man pačiam jų išgyventi teko nedaug, tačiau giliai viduje vis kirba beribių dalykų nuojauta. Didieji geografiniai atradimai jau baigėsi, visi žemynai seniai ištirti, o širdyje vis tiek tūno atradimų svajonė. Esu labai dėkingas Dievui už man įkvėptą mintį ieškoti Kristaus karalystės. Tikiu, kad jos atradimas bus dar nuostabesnis ir reikšmingesnis! Ir taip pat paprastesnis – kiekvienas iš mūsų ją galime patirti jau dabar, ten, kur esame, savo kasdieniame gyvenime.
„Tavoji šiandiena – amžinybė...“
Pasakojimą apie savo trumpą kelią norėčiau pradėti šv. Augustino žodžiais iš jo „Išpažinimų“: „Tu pašaukei mane, visa savo balso galia pašaukei; tu sugriovei mano kurtumo sieną. Tu apšvietei mane, tavo spindėjimas apgaubė mane; tu išsklaidei mano akių tamsą. Savo kvepalus ant manęs išliejai; aš gimiau naujai ir dabar aš trokštu tavęs. Aš paragavau tavęs ir dabar aš alkstu tavęs. Tu palietei mane ir aš ilgiuosi tavo ramybės...“ (X, 27).