Atradimų svajonės pildosi

Mindaugas Dijokas, SJ

Tiek daug dalykų čia turėtų sutilpti, bet visko neišpasakosi, lieka tik svarbiausi...

Mielieji skaitytojai, rašau jums tikėdamasis, kad šios kelios eilutės atneš paguodos, vilties ir sustiprins tikėjimą. Kiekvienam kelyje pas Dievą būna nuotykių. Nors man pačiam jų išgyventi teko nedaug, tačiau giliai viduje vis kirba beribių dalykų nuojauta. Didieji geografiniai atradimai jau baigėsi, visi žemynai seniai ištirti, o širdyje vis tiek tūno atradimų svajonė. Esu labai dėkingas Dievui už man įkvėptą mintį ieškoti Kristaus karalystės. Tikiu, kad jos atradimas bus dar nuostabesnis ir reikšmingesnis! Ir taip pat paprastesnis – kiekvienas iš mūsų ją galime patirti jau dabar, ten, kur esame, savo kasdieniame gyvenime. Man ir toliau lieka paslaptis, kodėl Dievui taip patinka gyventi su žmonėmis ir kodėl jis taip kantriai mūsų laukia...

Raseiniai, 1980 m. liepos 14 d., pats vidurvasaris, ankstus pirmadienio rytas. Mano gimimo diena! Mane pasitinkantys tėveliai – geologinių tyrimų stoties darbuotojai Janina ir Valentinas. Jiems aš be galo dėkingas, kad esu gyvas, sveikas ir laimingas.

Gargždai, vaikų darželis, – pirmieji prisiminimai... Kartą buvome prie jūros, ir per žiūronus pamačiau laivą. Mane labai sužavėjo, kad tolimi ir nepasiekiami dalykai gali būti taip arti!

Valkininkai, 1986 m., pradedu eiti į mokyklą. Labai patinka gamta ir dzūkų būdas. Gyvename prie pat miško, išmokstu atskirti daugybę grybų ir uogų rūšių. Ateina Nepriklausomybės metai ir katekizmo pamokos. Pirmas dalykas, kurį išgirstu: „Dievas sukūrė žmogų kūrybai.“

Krikštas Vilniuje, Šv. Mikalojaus bažnyčioje, kartu su broliu Justinu, ir Pirmoji Komunija. Salakas, 1998 m. vasara, brandos atestatas ir pažyma, kad esu priimtas studijuoti į universitetą. Praeityje – metai, pilni sėkmių, išbandymų ir skausmo. Mokykloje sekėsi neblogai, ypač įkibau į geografiją. Ir tokia netikėta sėkmė – prizinė vieta respublikinėje
olimpiadoje! Tačiau namuose daug liūdesio – netenku mamos, vis rečiau lankausi bažnyčioje.

Kaunas – studijų miestas, tų pačių metų ruduo. Kauno technologijos universitete pradedu verslo administravimo studijas. Tačiau vis kažko trūksta, tarsi druskos. Įsitraukiu į studentų laikraščio leidybą, lankau kovos menų treniruotes, vaikštau į pasimatymus, vasaromis važiuoju dirbti užsienin. Galiausiai susitinku ateitininkus ir vėl iš naujo susigyvenu su Bažnyčia. Šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčioje susipažįstu su jėzuitais, apsilankau jėzuitų naujokyne, atlieku pirmąsias rekolekcijas.

St. Etienne, Prancūzija, 2002 m. Studijoms artėjant į pabaigą suprantu, kad labiausiai tikėtinas ateities variantas – magistro studijos ir darbas biure – man ne prie širdies. Tad išvykstu dirbti jėzuitų savanorių  bendruomenėje, kur atrandu naują kultūrą ir kalbą bei iš arčiau pamatau kunigų ir vienuolių darbą. Dirbu mokykloje, socialiniame centre bei paramos neįgaliesiems namuose. Gyvename kvartale, kur trys ketvirtadaliai gyventojų kilę iš Šiaurės Afrikos – Magrebo šalių. Retkarčiais jaučiuosi tarsi arabiškų pasakų mieste, tačiau realybė atšiauresnė – čia klesti  nusikalstamumas, jaunimas jaučiasi nesaugus, nepriimtas visuomenėje, motyvacija mokytis  menka.

Londonas, Anglija, 2004 m. Kartu su naujųjų emigrantų banga keliauju dirbti į nuostabiausią planetos miestą. Planuose – šeši mėnesiai, tačiau lieku dvejiems metams. Worth benediktinų vienuolyne lankau kursus apie pašvęstąjį gyvenimą. Ši benediktinų abatija kartu su BBC televizija sukūrė „realybės“ laidų seriją, kurioje atrinktų vyrų grupė keletą mėnesių gyveno kartu su vienuoliais ir buvo filmuojami. Įdomiausia, kad vėliau jų gyvenimas labai pasikeitė. Pvz., vienas vaikinas paliko darbą pornografinių filmų studijoje, kitas – įstojo į anglikonų seminariją.

Šiauliai, 2007 m. rugpjūtis. Pirmoji savaitė jėzuitų naujokyne. Prieš akis, kaip vėliau patyriau, – patys intensyviausi gyvenimo metai. Širdyje daug paguodos ir pasitikėjimo ateitimi. Prabėgusi vasara buvo ypatinga. Vienas kunigas padrąsino stoti į seminariją, padaviau dokumentus, jau buvau priimtas, tačiau tai ne itin džiugino. Gal atsitiktinai, o
gal ir ne, vėl susitikau jėzuitus ir paprašiau, kad priimtų į Draugiją. Kaip nustebau, kad atsakymas buvo teigiamas!

Birmingamas, Anglija, 2009 m. rugsėjis. Antruosius naujokyno metus praleidau užsienyje. Nuostabi patirtis – gyventi šv. Ignaco dvasingumu galima bet kurioje kultūroje ir bet kokiomis aplinkybėmis! Mūsų, naujokų, buvo dešimt – iš Anglijos, Airijos, Pietų Afrikos, Indijos, Belgijos... Užsimezgė draugystė, atsirado naujų ryšių. Prisimenu rekolekcijas prieš įžadus. Po dvejų ieškojimo metų atėjo laikas priimti sprendimą. Maldoje prieš Švč. Sakramentą klausiau Dievo: „Ko iš manęs trokšti?“ Atsakymas buvo labai tylus ir švelnus. Supratau, kad bus daugiau garbės Dievui, jei tęsiu šį kelią, duodamas įžadus. Kad nieko neprarasiu, net ir šeimos gyvenimo džiaugsmo, kurio taip trokštu ir kurio dabar atsisakau.

Įžadų diena.
Ant mūsų lūpų – skonis amžinojo begalinio taip. Šios eilutės atsirado likus kelioms dienoms prieš įžadus. Parodžiau naujokyno vedėjui. „Labai jėzuitiška, – sako, – skonis primena šv. Ignaco raginimą gustare y sentir – skonėtis ir jausti (dvasinius dalykus).“

O amžinasis begalinis taip – tai Marijos atsakymas Dievui, kai ją aplanko arkangelas. Tikiu, kad tai, ką pažadėjau Dievui, – klusnumą, skaistumą ir neturtą, – yra tik pradžia, tik atgarsis to Marijos ištarto taip, kuriuo ji buvo palaiminta. Ir galiausiai tikiu, kad mes visi esame pakviesti į šį be galo intymų ryšį su Dievu, savaip pasakyti jam taip.

Apie pašaukimą anglų k.

Besidomintys Jėzaus Draugija gali kreiptis į provincijos naujokyno vedėją t. Algimantą Gudaitį.

Vilniaus g. 247b, 76343 Šiauliai, tel./faks. (41) 52 57 15
El. paštas: dvynukas@gmail.com