Svajų ir realybės simfonija

Eugenijus Puzynia, SJ

Gimiau 1984 m. liepos 19 d. Lietuvos uostamiestyje Klaipėdoje negausioje keturių asmenų šeimoje, kurią sudarė tėtis, šiuo metu jau iškeliavęs amžinybėn, mama, vyresnėlis brolis ir aš, šeimos „pagrandukas“. Mūsų šeima buvo paprasta, kukli ir niekuo nesiskirianti nuo to meto šeimų. Tačiau kiek-
viena šeima vis dėlto turi ką nors ypatinga ir savita. Ir mano šeima turi savo istoriją, kuri, žinoma, darė ir visuomet darys įtaką mano gyvenimui. Čia, truputį įvykiams užbėgdamas už akių, randu geriausią progą padėkoti visiems namiškiams, o ypač mamai, už mano pašaukimą tarnauti Viešpačiui.
Pagrindinį išsilavinimą įgijau Klaipėdos Smeltės vidurinėje mokykloje. Mokydamasis devintoje klasėje, paragintas vienos tikybos mokytojos ir savo parapijos vargonininkės, įstojau į Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatoriją, kurioje ketverius metus mokiausi choro dirigavimo. Kartu su muzikinėmis disciplinomis čia lankiau ir bendrojo lavinimo pamokas, tad studijuodamas antrajame kurse įgijau vidurinio mokslo baigimo atestatą, o kiek vėliau – konservatorijos (tuomet dar aukštesniojo mokslo) baigimo diplomą. Tais pačiais metais sėkmingai įstojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją Vilniuje, kurioje pasimokiau tik gerą pusmetį... Pasakojimą baigiu daugtaškiu, žyminčiu labai svarbią man Tylą, kurioje vyko nepaprasti gyvenimo pokyčiai...
Dabar leisiu sau pabūti menininku ir bandysiu nutapyti savo tikėjimo ir pašaukimo kelią. O gal geriau kompozitoriumi, kuris pasitelkdamas spalvingą garsų pasaulį bando išlieti gyvenimo ir tikėjimo, svajų ir realybės simfoniją.
Pirmąją simfoninės poemos dalį, apimančią mano vaikystės ir ankstyvos paauglystės laikotarpį, pavadinčiau Allegretto giocoso, arba Sursum corda. Pagrindinis motyvas – ritmiškas ir džiugus Baltijos jūros bangavimas, nuolatos man primenantis gimtąjį miestą, draugus, džiugią ir nerūpestingą vaikystę... Ir dar – nepakartojamas ir paslaptingas pajūrio pušų šlamesys, susipynęs su dūžtančios bangos atodūsiu, man asocijuojasi su Amžinybe ir pačiu visų šių nuostabių reiškinių Kūrėju, kuris nuo pat mažumės labai švelniai mano vaikišką širdelę kėlė aukštyn prie savęs...
Išties pakankamai anksti pajutau potraukį dvasiniams dalykams. Nors mūsų šeimoje gyvas tikėjimas ir nebuvo praktikuojamas, tačiau retkarčiais, per didžiąsias šventes, mama mane nusivesdavo į bažnyčią. Kokį didžiulį įspūdį palikdavo šie apsilankymai, sunku ir apsakyti! Dideliam mano džiaugsmui, mūsų mikrorajone buvo įsteigta Šv. Juozapo Darbininko parapija ir pradėta statyti bažnyčia. Koks begalinis buvo mano noras lankyti bažnyčią, gerai atspindi vienas labai ryškus vaikystės epizodas.
Buvau gal šešerių metukų, kai prasidėjo bažnyčios statyba, o pamaldos vyko laikinoje, tačiau labai mieloje medinėje bažnytėlėje. Labai troškau aplankyti tą bažnyčią, tačiau negalėjau, nes man nebuvo leista išeiti iš kiemo, kad mama akies krašteliu pro langą galėtų stebėti, ką veikiu. Vis dėlto nutariau nepaklusti ir išsirengiau į, kaip tuometman atrodė, didelę kelionę (reikėjo pereiti gatvę)... Keliaudamas bažnyčios link stabtelėjau ties viena medžiui sodinti iškasta duobe, kuri po lietaus buvo sklidina vandens. Nespėjau nė pajusti, kaip niurktelėjau į tą duobę. Išsikapanoti iš jos buvo sunku, nes kraštai – aplipę moliu. Vargais negalais ištrūkęs iš tos baisybės, visas išsipurvinęs, taip ir nepasiekęs savo kelionės tikslo, kiūtinau namo. Grįžti taip atrodant buvo baisu, nes puikiai žinojau, kad kvepia bizūnu. Tad žliumbdamas stovėjau prie namo kampo, kol pro šalį ėjęs brolio draugas parvedė namo. Mama, sužinojusi, kas įvyko, apsidžiaugė, kad viskas gerai baigėsi ir, savo laimei, tuokart pylos išvengiau... Bet veltui šios kelionės „nuotykiai“ nepraėjo – nuo to karto mama, supratusi mano norą lankytis bažnyčioje, leido vakarais eiti į Mišias kartu su viena pagyvenusia pirmojo aukšto kaimyne.
 Taigi, vis dažniau ir dažniau pradėjau lankytis bažnyčioje, stebėti angeliškai nuostabias pamaldas ir nejučiomis svajojau atsidurti prie altoriaus, tarp tų „išrinktųjų“ vaikų būrio... Pagaliau mano svajonė išsipildė ir pradėjau patarnauti per šv. Mišias!!! Nuo šiol bažnyčia man tapo lyg antraisiais namais – rytą, susiruošęs kuprinukę, prieš pamokas lėkdavau į rytines šv. Mišias, o grįžęs iš mokyklos ir paruošęs pamokas (kartais ir ne) – vėl į bažnytėlę patarnauti vakaro
šv. Mišioms. Netrukus daugelio bendramokslių buvau pašaipiai pradėtas vadinti „kunigėliu“, tačiau tai tik dar labiau sustiprino mano norą tapti kunigu! Kai ši mintis galiausiai užėmė didžiausią mano vaikiškų svajonių dalį, nusprendžiau ja pasidalyti su tuometiniu parapijos klebonu t. Algiu Baniuliu, SJ. Atmenu, kaip vieną kartą po vakarinių šv. Mišių išdrįsau prieiti prie jo ir paklausti: „Ar tiesa, ką girdėjau iš kitų, – kad jaunuoliams, baigusiems devynias klases, rekomendacijų į mažąją Telšių seminariją nerašote?“ Tuokart kiek ilgesniu nei įprastai pokalbiu prasidėjo labai svarbi mano gyvenime bendrystė su šiuo kunigu. Jos dėka jau paauglystėje atsivėrė nauji, gilesnio tikėjimo apmąstymo ir asmeninės maldos horizontai. Būtent tuo laiku pirmą kartą asmeniškai ir gyvai sutikau Kristų!!! Ir dabar, kai žvelgiu į savo pašaukimo kunigystei Jėzaus Draugijoje ištakas, galiu drąsiai teigti, kad didžia dalimi esu dėkingas savo dvasios tėvui Algiui Baniuliui už šviesų kunigiško idealo pavyzdį!
Grįžtant prie jūros įvaizdžio... Visi puikiai žinome, kad ta pati jūra, kuri taip ilgesingai ir ramiai banguoja, staiga gali neatpažįstamai pasikeisti ir virsti šėlstančia audros stichija. Panašiai vyko ir mano gyvenime vėlyvos paauglystės bei ankstyvos jaunystės metais, todėl antrąją savo simfoninės poemos dalį pavadinčiau Allegro furioso, arba Confutatis maledictis. Pagrindinis šios dalies motyvas – šėlstantis audringo vėjo ūžesys, nuo kurio draskymosi sukrypusios ir apnuogintos pušys vaitoja dar negirdėtą nusivylimo raudą...
Taip jau Viešpaties buvo numatyta, kad mano gimtojoje parapijoje įvyktų didelis pasikeitimas – tėvų jėzuitų išsikėlimas ir parapijos perdavimas vyskupijos kunigams. Tuomet man šie dalykai buvo nesuvokiami ir atrodė kone pasaulio pabaiga. Niekaip negalėjau susitaikyti su mintimi, kad viskas, ką be galo branginau, turi pasikeisti arba tiesiog išnykti – kokia žiauri neteisybė! Mano paaugliška reakcija į tuos įvykius buvo MAIŠTAS – radikalus visų puoselėtų vertybių atmetimas. Galima tik užjausti žmones, tuomet buvusius šalia manęs...
Kaip tik tuo kritiniu laikotarpiu įstojau į konservatoriją ir tai tam tikra prasme buvo išsigelbėjimas. Visa savo esybe pasinėriau į gaivalingą muzikos pasaulį. Tikrai dėkui Viešpačiui bei visiems nuostabiems konservatorijos pedagogams, kurie mano gyvenime atvėrė naują – muzikos mylėtojo ir šiokio tokio atlikėjo – perspektyvą. Tačiau, deja, atsiverdamas naujiems, teigiamiems dalykams, priėmiau ir nemažą dalį neigia-
mų – karjerizmo, individualizmo, puikybės, tuščios garbės ir įvertinimo siekimo, menininko „laisvumo“ ir bohemiško gyvenimo...Tuo laiku mano gyvenimo credo skambėtų taip: „Gyvenimas pilnas įvairiausių malonumų, kodėl turėčiau save varžyti?“, arba: „Gyvenimas per trumpas – reikia viską išbandyti!“ Teisėtai galite manęs klausti, kur dingo ano vaikelio tikėjimas, negi taip radikaliai viskas galėjo pasikeisti? Sunku atsakyti į šį klausimą, žinau viena – tuomet visoms neigiamoms patirtims leidau pasiekti mano gyvenimo beprasmybės dugną...
...Nors siela, vargšė siela, kaip tos vėjo draskomos pušys, užspausta giliai į kampą vaitojo tarsi mirdama, išoriškai retas galėjo pastebėti mane nusiminusį ar kovojantį vidinę kovą – visuomet buvau įvairiausių linksmybių priešaky! Psichologas tikriausiai pasakytų, kad tai buvo vis dar to paties vidinio protesto padariniai arba tiesiog tapatybės susidvejinimas.
Dramatizmas savo kulminaciją pasiekė kaip tik mano trumpų studijų Vilniuje metu: vis dažniau pradėjau abejoti savo pasirinkimu bei „garsaus muzikanto“ karjera, nebesugebėjau įžvelgti prasmės nei moksluose, nei gyvenime ir apskritai – nejaučiau jokio džiaugsmo savo veikloje. Taip tęstis ilgiau nebegalėjo... Vieną vakarą, grįžus iš paskaitų į Giedraičių „baraką“ (akademijos studentų bendrabutį Giedraičių gat-vėje), ramybės nedavė įvairiausios įkyrios mintys. Vakaras palengva virto į naktį – tamsią ir ilgą mano gyvenimo naktį, –
o aš niekaip negalėjau užmigti... Galiausiai įsitaisiau ant savo kambarėlio palangės, pravėriau langą ir, žvelgdamas į bekraštes naktinio dangaus erdves, godžiai rūkydamas vieną cigaretę po kitos, visa esybe savo gyvenimo beprasmybei išrėkiau nuogo egzistencializmo kupiną klausimą: „Ką gi aš čia veikiu?! Viešpatie, kur Tu? Jei Tu Esi, atsakyk, ką turiu daryti?!“ Tyla... Palengva nakties tamsybės pradėjo sklaidytis ir, brėkštant naujo gyvenimo rytui, atėjo šviesus ir aiškus atsakymas: „Be manęs tu nieko negali padaryti... Ateik toks, koks esi, ir sek paskui mane.“

*   *   *
...Po audros jūros krantas nusėtas daugybe smulkių, saulės nušviestų gintaro gabalėlių... Mažas berniukas, basomis kojytėmis žvaliai žarstydamas švelnų pajūrio smėlį ir krykštaudamas iš džiaugsmo, į savo mažutėlį putlų delniuką renka gintarines jūros ašaras... Jūra motinišku meilės žvilgsniu stebi savo išdykėlį... Šios naujos simfoninės poemos dalies pavadinimas galėtų būti Andante cantabile, arba In manus tuas Pater...

Apie pašaukimą anglų k.

Besidomintys Jėzaus Draugija gali kreiptis į provincijos naujokyno vedėją t. Algimantą Gudaitį.

Vilniaus g. 247b, 76343 Šiauliai, tel./faks. (41) 52 57 15
El. paštas:

Grįžti