Koks turėtų būti tolesnis mano gyvenimo kelias?

T. Artūras Sederevičius, SJ

Taip jau nutiko, kad Dievulis, pasitaręs su mano tėvais, 1972 m. rugsėjo 9 d. nusprendė mane pakviesti į šį pasaulį. Tačiau nepraėjus nė keliems mėnesiams teko patirti sunkų gyvenimo išmėginimą – ligą. Artimieji pasakoja, kad buvau mirties akivaizdoje. Kai gydytojai tėvams patarė ruoštis laidotuvėms, jie mane pakrikštijo (per 1972 metų Kūčias).
Toliau – nerūpestinga kūdikystė ir džiugi vaikystė. Kadangi Voniškių vienkiemyje be manęs gyveno dar šeši žmogeliai (seneliai, tėvai ir dvi seserys), džiugaus šurmulio tikrai pakako. Jei pasitaikydavo, kad kuris nors pabardavo, tuoj pat atsirasdavo kas paguodžia. Gyvenimo patirties ir mokslo sėmiausi Pajotijų pradinėje ir Plokščių vidurinėje mokyklose.

Artėjant paauglystei, vis labiau kamavo klausimas, koks turėtų būti tolesnis mano gyvenimo kelias. Kartą vienas žmogus lyg juokais, lyg rimtai pasakė: „Tu būsi arba kunigas, arba gydytojas“. Iš pradžių pagalvojau, kad toks pastebėjimas neturi jokios vertės, nes gydytoju negalėčiau būti – esu per daug jautrus (net ir dabar baisu pažvelgti į švirkštą), o ką kunigai veikia – neturėjau jokio supratimo. Tačiau sulaukus šešiolikos parūpo išsiaiškinti. Galiausiai lyg tarp kitko įstrigo viena Katalikų televizijos studijos laida. Joje dalyvavęs tuometinis jėzuitų provincijolas Jonas Boruta kvietė jaunuolius darbuotis Viešpaties vynuogyne. Širdyje pajutau norą eiti į tą vynuogyną. Tik nebuvo aišku, ar Dievulis mane kviečia, ar ne. Pagaliau nutariau: eisiu, o tas, kuris geriau supranta Jo kalbėjimą, man pasakys, ar čia mano vieta.

Taip prasidėjo mokslai seminarijoje. Kadangi buvau labai nedrąsus ir nieko nepažinojau, mane globoti ėmėsi linksmuolis trečiakursis Algis Gudaitis (kiti man sakė, kad jis esąs kažkoks jėzuitas). Jėzuitų seminarijoje tuo metu buvo ir daugiau, bet jie man nekliudė, nes apie vienuolinį gyvenimą tikrai negalvojau. Baigęs mokslus, pradėjau kunigiškąją kelionę. Viskas buvo įdomu, pasitaikė net galimybė pusantrų metų padirbėti vienoje Vokietijos parapijoje. Grįžęs tęsiau studijas universitete. Tačiau kuo daugiau bendravau su žmonėmis, tuo labiau pastebėjau, kad mano paties dvasinį gyvenimą ištinka sausra, tad pradėjau ieškoti, kuo jį gaivinti. Be to, supratau, kad ir kitiems norėčiau padėti ieškant dvasinio kelio. Studijuodamas universitete Kaune kaip tyčia apsigyvenau pas jėzuitus. Tad galėjau stebėti jų gyvenimo būdą. Džiaugiausi jų bendryste ir jaučiau, kad vis labiau užsikrečiu „jėzuitiškumu“, vis sunkiau būdavo sugrįžti į savo parapiją, vis dažniau skubėdavau atgal į Kauną.

Jėzuitams apie tai neprasitariau, nieko nesakiau ir savo vyskupui. Nutariau metus tyrinėti šį pojūtį, kad suprasčiau, ar tai tik „įsimylėjimas“, ar „tikra meilė“. Metams baigiantis, į Marijampolę vadovauti vyskupijos kunigų rekolekcijoms atvyko tuometinis jėzuitų naujokyno vedėjas t. Aldonas Gudaitis. Jam ir pasakiau apie savo svarstymus. Jis pasiūlė atvažiuoti, keletą dienų pagyventi naujokyne ir pasikalbėti su provincijolu. Paskui buvo pasiūlyta pasikalbėti su egzaminatoriais. Nekantriai laukiau jų sprendimo, kurį visi jau žinote.

Metai naujokyne praturtino naujomis įžvalgomis ir sustiprino vienuolišką pašaukimą. Dėkoju Dievui, kuris visus kviečia dalytis gyvenimo džiaugsmu su juo. Gyvenimo kelionė tęsiasi, būkime toje kelionėje bendrakeleiviai.

Laiškai bičiuliams, 2005 ruduo. Pašaukimas anglų k.

tl_files/vaizdai/Kaip tapti jezuitu/Kun.A.Sederevicius32.jpg

Besidomintys Jėzaus Draugija gali kreiptis į t. Algimantą Gudaitį

NAUJOKYNAS

Vilniaus g. 247b, 76343 Šiauliai, tel./faks. (41) 52 57 15
El. paštas:
Magistras – t. Algimantas Gudaitis

Grįžti