Nuo 1752 m. Vilniaus akademijos mokymo sistema ėmė radikaliai keistis: ypatingas dėmesys atkreiptas į tiksliųjų ir gamtos mokslų studijas. Pagrindiniai šių permainų iniciatoriai – Akademijos rektorius t. Jonas Juraha, SJ, ir profesorius t. Tomas Žebrauskas, SJ. T. Juraha, 1751 m. dalyvaudamas Draugijos generalinėje kongregacijoje Romoje, susipažino su jėzuitų švietimo kryptimis kitose šalyse. 1752 m. rugpjūčio 24 d. paskirtas Akademijos rektoriumi, jis ėmėsi ryžtingų permainų: vos per pusmetį buvo įvestos aukštosios matematikos paskaitos, skirta patalpa fizikos-matematikos kabinetui, įgyta didelė dalis bandymams reikalingų prietaisų ir į Romą pasiųstas tvirtinti observatorijos projektas. 1755 m. tapęs provincijolu t. Juraha galėjo dar veiksmingiau skatinti tiksliųjų mokslų studijas Vilniaus akademijoje.

Permainos mokymo procese

Baigęs studijas Prahos jėzuitų universitete pas žymųjį matematiką jėzuitą t. Juozapą Steplingą, 1752 m. rugsėjo 25 d. t. Tomas Žebrauskas į Vilniaus akademiją atvyko užimti matematikos profesoriaus* vietos. Jis įvedė atskirą nuo filosofijos studijų dvimetį matematikos kursą, kurio klausytis panoro keturi jėzuitai ir nemažai pasauliečių. Šiame kurse buvo dėstoma ne vien „grynoji matematika“, bet ir astronomija bei architektūra. T. Žebrauskas pradėjo iškilmingo Trijų Karalių – matematikos kurso globėjų – minėjimo tradiciją: kasmet sausio 6 d. vienas matematikos studentas pasakydavo iškilmingą prakalbą Trijų Karalių garbei. Retkarčiais vykstančiuose pasirodymuose visuomenei specialiai pasirengę iš metų ar pusmečio kurso studentai išdėstydavo pasirinktą tezę ir atsakydavo į oponento bei auditorijos klausimus. Į šiuos renginius susirinkdavo nemažai pasaulietinės visuomenės elito. Viename jų dalyvavęs vysk. Juozapas Sapiega 1753 m. Akademijai padovanojo puikų anglišką teleskopą.

Ypač dažnai Lietuvos didikai lankydavo fizikos kabinetą – mat čia buvo atliekami eksperimentai. Vieną jų su elektros mašina stebėjo ir būrelis moterų: LDK maršalienė Oginskienė, Naugarduko vaivadienė Radvilienė, LDK pakanclerienė Sapiegienė, Žemaičių seniūnienė Pacienė, Mstislavlio kaštelionienė Puzinienė ir kitos damos. Paprastai didžiūnai nelikdavo skolingi: Vilniaus vaivada Mykolas Kazimieras Radvila-„Žuvelė“ taip pat padovanojo brangų teleskopą. Geradarių dosnumo ir t. Žebrausko rūpesčio dėka fizikos kabineto inventorius vis gausėjo: be prietaisų bandymams su šviesa ir hidraulinių mašinų, 1753 m. įgyta pneumatinė mašina, vandens pompa, du teleskopai ir camera obscura. Dalį jų, t. Žebrauskui vadovaujant, pagamino Vilniaus amatininkai.

Observatorijos įkūrimas

Žymiausias t. Tomo Žebrausko darbas – Akademijos observatorijos įsteigimas. Pasinaudojęs patirtimi, įgyta Vienos ir Prahos jėzuitų observatorijose, Mstislavlio kaštelionienei Elzbietai Oginskytei-Puzinienei pažadėjus materialią paramą ir rektoriui t. Jurahai skatinant, t. Žebrauskas parengė observatorijos pastato projektą ir pasiuntė jį į Prahą įvertinti t. Steplingui, o paskui – patvirtinti į Romą. Teigiamas atsakymas atėjo greitai, ir jau 1753 m. observatorija – dviaukštis barokinis antstatas su dviem simetriškais bokštais virš triaukščio jėzuitų gyvenamojo korpuso – buvo pastatyta. Kiek vėliau jos eksterjerą papuošė Ignaco Egenfelderio freskos su astronomijos simboliais. Ano meto architektūros žinovams observatorijos pastatas patiko, o t. Martynas Počobutas, SJ, teigė, kad išore Vilniaus observatorija nenusileidžianti garsiajai Greenwicho observatorijai.

Vidaus įrengimo darbai užsitęsė. 1770–1773 m. apatiniame observatorijos aukšte architektas Carlas Spampanis įrengė reprezentacinę Baltąją salę, kurioje įsikūrė ir matematikos biblioteka. Virš jos buvo įrengtas prietaisų paviljonas ir atvira ste-bėjimų terasa. 1782–1788 m. rektoriaus M. Počobuto nurodymu architektas Martynas Knakfusas iš pietų pusės pristatė klasicistinį observatorijos priestatą.

Fundatorė

Observatorijos fundatorė E. Puzinienė, „ypatinga provincijos, o ypač profesų namų ir mūsų kolegijos geradarė“, 1753 m. balandžio 23 d. Lukiškių dvare buvo iškilmingai pagerbta Akademijos jėzuitų. Priešpiet retorikos profesorius pasakė prakalbą, o rektorius asmeniškai įteikė fundatorei Draugijos generolo privilegiją. Per pietus linksmino kapela. Galiausiai t. Žebrauskas įteikė Puzinienei matematikos studentų sukurtą eilėraštį jos garbei, kuris vėliau buvo skaitomas refektoriume. 1767 m., prieš mirtį, Puzinienė dar kartą apdovanojo observatoriją, paskyrusi solidžią pinigų sumą reikalingiems instrumentams ir knygoms pirkti bei astronomams išlaikyti. 1767 m. lapkričio 21 d. mirusiai observatorijos fundatorei 1768 m. sausį jėzuitai surengė iškilmingas laidotuves. Pirmiausia palaikai buvo pašarvoti Šv. Kazimiero bažnyčioje, kurios atstatymą po 1749 m. gaisro Puzinienė buvo dosniai parėmusi. Gausiai dalyvaujant didikams, dvasininkams ir miesto gyvento-jams jėzuitai ant savo pečių pernešė karstą į Šv. Jonų bažnyčią, kur po tris dienas trukusių laidotuvių iškilmių fundatorė atgulė į jėzuitų kriptą.

Observatorijos biblioteka

1756 m. jėzuitų provincijos metiniame kataloge t. Žebrauskas paminėtas ir kaip matematikos bibliotekos prefektas. Tai buvo prie observatorijos naujai besikurianti specializuota tiksliųjų mokslų biblioteka, kuriai pradžią davė turbūt paties t. Žebrausko iš užsienio parsivežtos knygos. 1756 m. jis išvyko į Karaliaučių papildyti matematikos-fizikos inventoriaus, galbūt ir pirkti knygų. Vėliau biblioteką gausino ir t. M. Počobutas. Galimas daiktas, bibliotekos pagrindą sudarė dviejų prancūzų jėzuitų – tėvų Jeano Fleuret ir Jeano Rossignolio – rinkinys. Likviduojant Jėzaus Draugiją, 1773 m. matematikos bibliotekoje buvo 595 tomai, daugiausia prancūzų autorių matematikos, astronomijos, inžinerijos, architektūros ir naujosios filosofijos veikalai.

Tomo Žebrausko darbų tąsa

Nors ir turėdamas daugybę pareigų, t. Žebrauskas stengėsi rasti laiko ir moksliniam darbui. Stebėjo dangų, įsteigė meteorologijos stotį, mėgino nustatyti geografinę Vilniaus padėtį; stebėjimų rezultatais dalijosi su savo mokytoju t. Steplingu. Nuvargintas intensyvios darbuotės, vos penkias dienas pasirgęs, 1758 metų kovo 18 dieną netikėtai mirė.

Mirus t. Žebrauskui, laikinai jį pavaduoti matematikos profesoriaus pareigose buvo pakviestas t. Jokūbas Nakcijonavičius, SJ. 1761 m. pabaigoje darbą Akademijoje pradėjo du iš Prancūzijos pakviesti tėvai: J. Fleuret dėstė eksperimentinę fiziką, o J. Rossignolis – matematiką. Po dvejų metų, neprisitaikę prie atšiauraus klimato, abu jėzuitai grįžo atgal į Prancūziją.

1764 m. rudenį matematikos dėstymą perėmė du nauji Vakarų Europoje deramai išsilavinę profesoriai – t. Martynas Počobutas, SJ, ir t. Kazimieras Naruševičius, SJ. (Jie abu 1754–1756 m. studijavo Prahoje pas tą patį Žebrausko profesorių Steplingą, o 1761 m. išvyko tobulintis į Prancūziją.) 1756–1758 m. t. Počobutas tobulinosi Vilniaus akademijoje, klausydamas t. Žebrausko paskaitų. Jis ir tapo jo tradicijų tęsėju bei gabiausiu mokiniu, išgarsinusiu Vilniaus akademijos observatoriją visoje Europoje.

Martynas Počobutas

1761 m. išvykęs į Prancūziją, t. Počobutas stažavosi Marselio observatorijoje; ten uždarius jėzuitų namus, 1762 m. pabaigoje persikėlė į Avinjono kolegiją, o 1763 m. spalį – į Neapolį, kur stebėjo Saulės užtemimus. Grįždamas į Vilnių per Romą, Florenciją, Veneciją ir Vieną, t. Počobutas aplankė žymiausias Pietų Europos observatorijas.

1764 m. t. Počobutas Vilniuje drauge su t. Naruševičiumi pradėjo dėstyti matematiką ir astronomiją, taip pat perėmė vadovavimą observatorijai ir jos bibliotekai. Nuolatos gausindamas observatoriją naujausiais prietaisais (1765 m. iš Paryžiaus atgabentas puikus sekstantas) ir tyrinėdamas Saulės bei Mėnulio užtemimus, t. Počobutas veikiai išgarsino Vilniaus observatoriją krašto visuomenėje ir mokslo pasaulyje. LDK sekretoriui Chreptavičiui t. Počobutas detaliai numatė būsimą Mėnulio užtemimą, o karalius Stanislovas Augustas dėmesingai ištyrinėjo ir visiems išgyrė t. Počobuto parengtus šio užtemimo brėžinius su paaiškinimais. Panašiai t. Počobutas aprašė 1766 m. sausio 7 d. vykusį Saulės užtemimą, vieną puošnų darbo egzempliorių dedikuodamas smalsiajam karaliui. Be Saulės ir Mėnulio užtemimų t. Počobutas tyrinėjo ir kitus astronominius reiškinius – žvaigždžių gesimą, Jupiterio palydovų užtemimus. Stebėdamas dangaus kūnus nustatinėjo vietovių geografinę padėtį. Nenuostabu, kad 1767 m. sausio 25 d. karalius Stanislovas Augustas Vilniaus akademijos observatorijai ir t. Martynui Počobutui suteikė Karališkosios observatorijos bei Karališkojo astronomo titulus. Drauge valdovas pavedė Akademijai ir t. Počobutui nustatyti konkrečių vietovių geografinę padėtį. Jėzuitų padedamas, karalius ketino atlikti didelį darbą – remdamasis astronominiais tyrimais sudaryti tikslius ir to meto reikalavimus atitinkančius šalies žemėlapius.

1768–1769 m. t. Počobutas leidosi dar į vieną kelionę po Vakarų Europą aplankyti Anglijos observatorijų, užmegzti ryšių su garsiais anglų astronomais ir užsakyti stebėjimams reikalingų preciziškų instrumentų. Pakeliui užsukdamas į Kopenhagą, Hamburgą, Bremeną, Amsterdamą, Leideną, Hagą ir Roterdamą, Počobutas atvyko į Londoną, kur praleido 6 mėnesius. Greenwicho observatorija jam tapo idealu…

1769 m. nuvyko į Paryžių, kur susipažino su garsiu astronomu ir Mokslų akademijos nariu Lalandu. Šis jam aprodė observatorijas, Akademijos posėdyje pristatė jos nariams. Pakeliui į Vilnių Počobutas aplankė ir Berlyno astronomijos centrą.

Grįžęs į Lietuvą, 1769 m. vasarą Počobutas su asistentu susiruošė stebėti tik kai kuriose Žemės vietose matomą Veneros perėjimą per Saulę. Jie nuvyko į Taliną ir įsitaisė Šv. Olavo bažnyčios bokšte. Veneros stebėjimus sugadino prastas oras, tačiau vėliau pavyko sėkmingai stebėti Saulės užtemimą ir jos dėmes, taip pat nustatyti Talino geografinę padėtį. Metų pabaigoje Vilnių pasiekė Londone užsakyti prietaisai: kvadrantas su dviguba liunete, 150 kartų didinantis teleskopas, dviejų objektyvų heliometras, astronominis laikrodis, du termometrai ir kita. Veikiai atėjo džiugi žinia – 1770 m. Počobutas tapo Londono karališkosios mokslų akademijos nariu.

Panaikinus Jėzaus Draugiją, t. Počobutas liko dirbti Akademijoje ir toliau vadovavo observatorijai, o 1780–1799 m., kaip rektorius, – ir visai buvusiai Akademijai. 1776 m. jis tapo Prancūzijos karališkosios akademijos nariu korespondentu, 1801 m. – Varšuvos mokslo bičiulių draugijos tikruoju nariu. 1807 m. astronomijos observatoriją perdavė Jonui Sniadeckiui ir 1808 m. grįžo pas Baltarusijos teritorijoje dar veikusius jėzuitus. 1810 m. mirė Daugpilio jėzuitų namuose.

1832 m. Rusijos valdžiai uždarius universitetą, observatorija tapo Pulkovo (netoli Sankt Peterburgo) observatorijos filialu. Pritaikant senąjį pastatą naujai įrangai, vienas po kito buvo perstatyti (nuardyti) senieji barokiniai bokšteliai. Po 1876 m. žiemą kilusio gaisro 1883 m. observatoriją nutarta uždaryti; jos įranga išdalyta įvairioms įstaigoms. Dabar vienas senasis bokštelis atstatytas, Baltojoje salėje veikia skaitykla ir eksponuojama apie tuzinas senųjų teleskopų.

…O prie senosios observatorijos esantis Vilniaus universiteto kiemelis vadinamas Observatorijos, arba Počobuto vardu. 1976 m. Tarptautinė astronomijos unija Martyno Počobuto vardu pavadino vieną Mėnulio kraterių.

Parengė Liudas Jovaiša

Naudota literatūra: Ludwik Piechnik, SJ, Odrodzenie akademii wileńskiej, 1730–1773, Rzym 1990.
Jerzy Paszenda, SJ, Budowle jezuickie w Polsce XVI-XVIII w., t. 1, Kraków 1999.