Atpažinti dvasias kartu su Ignacu Lojola

Mūsų aptariamą temą: „Atpažinti dvasias kartu su Ignacu Lojola“, noriu pateikti keturiais epizodais.

1. Nors Ignacas Lojola įkūrė jėzuitų vienuoliją, jo istorija prasidėjo anaiptol ne maldingai. Ignacas, tuomet dar Iñigo, buvo kareivis ir 1521 metais nuo prancūzų gynė Pamplonos tvirtovę. Artilerijos sviedinys pataikė į jį ir sulaužė koją. Tuo ir baigėsi karas. Prancūzai, tikri kavaleristai, sužeistąjį nugabeno į jo tėviškę – Lojolą baskų krašte. Ten jis ilgai gydėsi gulėdamas lovoje.

Iš pradžių situacija atrodo kritiška. Nuo sužeidimų jis vos nemiršta. Tačiau netrukus pradeda sveikti. Kad laikas bėgtų greičiau, Ignacas norėtų skaityti riterių romanus, nuotykius aprašymus, knygas apie moteris ir aistras. Tačiau namuose esama tik maldingų knygų. Viena jų – apie Jėzaus gyvenimą, kita – „Šventųjų gyvenimo legendos“. Ignacas guli nuobodžiaudamas, o jo mintys sukasi apie jaudinančius dalykus: valandų valandas jis svajoja apie nepasiekiamas moteris ir nuotykius, į kuriuos norėtų leistis. Retkarčiais pagalvoja ir apie šventųjų žygdarbius, apie kuriuos skaito maldingose knygose ir kuriuos apmąsto. „Kas būtų, jei aš daryčiau tai, ką darė šventasis Pranciškus ar šventasis Domininkas?..“ Svajonės vis keičiasi – tai užplūsta pasaulietinės, tai maldingos. Ilgainiui išryškėja vienas skirtumas, kurį apibūdina taip: „Kai jis [Ignacas] galvodavo apie pasaulietinius dalykus, jausdavo didelį malonumą. Tačiau kai pavargęs juos palikdavo, jautė vidinę sausrą ir nepasitenkinimą. O kai galvodavo apie tai, kaip basomis eina į Jeruzalę, maitindamasis tik valgomomis žolėmis, jautėsi paguostas ne tik apie tai mąstydamas, bet ir vėliau, apie tai negalvodamas, likdavo patenkintas ir džiugus. [...] Pamažu jis pradėjo atpažinti dvasių, kurios vis keitėsi, skirtingumą...“

2. Dar sveikdamas Ignacas apsisprendžia keliauti į Jeruzalę. Vos pasveikęs susikuria planą – eis vienas pėsčiomis. Svarbi jo kelio stotis bus Manreza – nedidelis miestelis į šiaurės vakarus nuo Barselonos, netolo Montserato. Iš tikrųjų jis ten nori stabtelti tik trumpam. Tačiau čia prasideda sunki fizinė ir religinė krizė – pasiveja jo praeitis. Ignacas beveik išprotėja nuo vidinio spaudimo nuolatos atlikti išpažintį. Jį kankina skrupulai. Iki širdies gelmių drasko depresijos ir nepaguoda. „Kaip tu iškęsi tokį gyvenimą likusius septyniasdešimt metų?“– šnabžda vidinis balsas. Ignacas pernelyg daug meldžiasi ir pasninkauja, norėdamas įgauti vidinės ramybės, tačiau niekas nepadeda. Vienu metu pradeda galvoti apie savižudybę. Šio siaubo pabaigą aprašo taip: „[...] Aš įveikiau pasibjaurėjimą tokiu gyvenimu ir drauge jaučiau stiprią paskatą jį užbaigti.“ Naujas gyvenimas, kurį taip entuziastingai pradėjo, apkarto. Jis norėjo jo atsisakyti. Tačiau būtent čia yra pokyčio momentas. Ignacas rašo, kad „šitaip Viešpats jį pažadino lyg iš sapno“.

3. Devyni mėnesiai Manrezoje – tai kieta dvasinio gyvenimo mokykla. Tai, ką Ignacas joje išmoksta, tampa Dvasinėmis pratybomis, kurios turi padėti susitvarkyti gyvenimą. Jose randamos vadinamosios dvasių atpažinimo taisyklės. Pasak Ignaco, šios taisyklės turėtų padėti pajusti įvairius vidinius impulsus ir juos atpažinti. Esama dviejų impulsų: dvasinės paguodos ir nepaguodos. Dvasine paguoda jis laiko emocinius impulsus, tokius, kaip meilė Dievui, vidinis džiaugsmas ir ramybė. Nepaguoda laiko liūdnumą, kai siela sutrikusi, kai jaučiasi lyg atsiskyrusi nuo Dievo. Paminėsiu keletą Ignaco taisyklių, kurios man buvo naudingos.

Suvokti tai, kas yra. Išmokti suvokti vidinius impulsus tokius, kokie yra. Jų nepagražinti ir nepaneigti, o leisti jiems būti. Kai kurie žmonės yra kurti savo jausmams. Vis dėlto jie turi jausmus, o šie veikia jų elgesį. Pirmas svarbus žingsnis – susivokti, kas manyje vyksta.

a) Suvokti, iš kur kyla jausmai, iš kur ateina nepaguoda. Kartais iš to, kad dvasiniame gyvenime apsileidi, kad yra per daug streso, per daug suplanuotų darbinių susitikimų, per mažai laiko tylai ir maldai. Tada ateina nusiminimas, tampi irzlus. Kartais nepaguoda kyla iš to, kad puoselėjame neteisingus lūkesčius. Pvz., kai tikimės tiesioginio atlygio: „Aš tiek daug meldžiausi, taigi turėčiau ir gerai jaustis.“ Arba kartais nepaguoda kyla ir iš to, kad norime ką nors pasiekti jėga – turi ateiti džiaugsmas, turi ateiti ramybė, aš turiu gerai jaustis... Manrezoje Ignacas suvokė tai, kad dvasiniame gyvenime nieko negalima išgauti jėga. Paguoda jį aplanko tik tada, kai jis nori liautis, kai ketina atsisakyti to, ko įsitvėręs laikosi.

b) Suvokti, kur link veda jausmai. Miške, stebėdami žvėrių pėdsakus, medžiotojai svarsto: kieno tai pėdsakai – elnio ar lapės? kuria kryptimi jie veda? Panašiai ir su mūsų jausmais. Su kokiomis nuotaikomis susiduriame? Kur jos veda? Paprastai geri, malonūs jausmai yra ženklas, kad einame teisinga kryptimi. Blogi ar nemalonūs jausmai rodo, kad renkamės neteisingą kryptį. Tačiau tai nėra taip paprasta. Ne kiekviena paguoda veda į Dievą ir ne kiekviena nepaguoda – nuo jo tolyn. Čia prasideda tikrasis dvasių atpažinimas. Kad galėtume teisingai atpažinti dvasias, turime pažinti savo įpročius, turime žinoti, kokie žmonės esame, į kurią kryptį linkstame ir kur link einame. Ignaco mintis tokia: kas yra pakeliui nuo gero prie geresnio, tą Dievo dvasia stiprina, o piktoji erzina. Ir atvirkščiai: kuris nuo Dievo tolsta, tą piktoji dvasia stiprina, o Dievo dvasia erzina. Palyginimas: kas geria daug alkoholio, tą sugėrovai drąsina. Tačiau jei žmogus sako: „Ačiū, ne!“, iš jo pasityčios kaip iš lepšio. Ir, priešingai, padrąsins negeriantys.

Švelniai, lengvai, maloniai, kaip vandens lašai įsigeria į kempinę, – taip mus paliečia Dievas, ir mes nuo gero žengiame link geresnio. Blogis paliečia aštriai, kietai, su nuoboduliu ar neramybe, kaip vandens lašai, krentantys ant akmens. Kitaip būna, kai einame priešinga kryptimi. Ignacas sako, kad blogis dažnai kanda siūlydamas blogas priežastis, daug ką padidindamas, suabsoliutindamas. Pvz., kyla tokios mintys, kaip: „Man visada taip būna!“, „Man niekada tai nepavyks!“, „Aš nemoku melstis ir niekada neišmoksiu!“, „Galbūt Dievas kitus myli, bet tik ne mane!“ Padėties išpūtimas, išdidinimas – destruktyvių tendencijų ženklai. Ignacas nuolatos kviečia atkreipti dėmesį į tai, kad esama gundymų, atrodančių kaip gėris. Kai kas iš pirmo žvilgsnio mus atrodo gera, tačiau taip nėra. Kaip pamatyti, kas slepiasi už išorės? Ignacas sako: žiūrėk, kaip vystosi mintys ar asociacijų virtinės ir kuo jos baigiasi. Kartais mes iš pradžių turime gerų ketinimų, tačiau galiausiai patenkame į tokią padėtį, kuri mus žlugdo. Ignacas sako: blogį atpažinsi iš gyvatės uodegos.

c) Teisingai elgtis su jausmais. Ignacas duoda patarimų. Pvz., nepriimk jokių sprendimų esant nepaguodai! Kai esame emociškai sujaukti, mums stinga aiškaus žvilgsnio. Linkstame viską išpūsti, padidinti ir dažnai patiriame, kad kitą dieną pasaulis jau atrodo kitaip. Taip pat Ignacas ragina: nebijok savo neigiamų jausmų! Jei baiminiesi tokių jausmų, jie atrodo didesni ir stipresni, nei yra iš tiesų. Arba: veik priešingai! Agere contra! Rimtai žiūrėk į savo jausmus, tačiau neįsikibk į juos, nenuolaidžiauk jiems, nesimėgauk jais, o imkis maldos ar darbo! Nesileisk į jokius kompromisus su savo neigiamais polinkiais! Dar Ignacas siūlo: kalbėk apie savo problemas! Kartais mes manome, jog savo vidinių sunkumų turime niekam neatverti todėl, kad kiti vis tiek mūsų nesupras, arba tiesiog gėdijamės apie tai kalbėti (ką apie mane pagalvos?). Arba nesikalbame, nes manome, jog tai nėra jokia problema, kad viską išspręsime patys. Ignacas sako: kalbėjimasis padeda. Pasidalijimas išgyvenimais padeda. Dėl to skatina: mokykis iš savo patirčių, atpažink, kur tavo silpnosios vietos, kur tavo „Achilo kulnas“. Jis rašo: priešas įdėmiai apžiūri pilį ir ieško silpnos vietos, kad prasibrautų į vidų. Gerai, kai mes žinome savo silpnąsias vietas. Tada galime su jomis tinkamai elgtis. Ignacas mano, kad mūsų patirtys yra didelis lobis. Jas permąstydami galime daug išmokti.

4. Ignacas su keliais bendraminčiais įkuria jėzuitų vienuoliją, oficialiai patvirtintą 1540 metais, ir tampa pirmuoju jos generaliniu vyresniuoju. Gyvena Romoje ir yra greitai augančios vienuolijos „menedžeris“. Jis rašo dienoraštį, kuriame skaitome, jog priimdamas daugelį sprendimų, visada kreipdavo dėmesį į savo vidinius impulsus ir jausmus, stengdamasis juos atpažinti. Būtent taip mėgina rasti teisingą sprendimą. Dvasinių pratybų knygoje jis pataria atlikti dienos peržvalgą: vakare peržiūrėti savo dieną, dar kartą pažvelgti į dienos išgyvenimus ir klausti: kokius emocinius pėdsakus šiandienos įvykiai man paliko? Iš kur jie ateina ir kur link veda?

Vadovaudamiesi šiomis įžvalgomis, dabar ir mes galime atlikti dienos peržvalgą...

Bruno Niederbacher, SJ

Unterscheiden mit Ignatius von Loyola

http://www.uibk.ac.at/theol/leseraum/kurzessay/

Iš vokiečių kalbos išvertė t. Vidmantas Šimkūnas, SJ