Dievas kalba. Ar girdi?

„Tai Dievo meilės laiškas tau. Asmeniškai tau. Įsivaizduok, kad tai tau parašė“, – tikina tėvas jėzuitas Aldonas GUDAITIS SJ ir pataria, kaip skaityti Šventąjį Raštą ir juo gyventi kasdienoje. Jei per šią Knygą Dievas iš tiesų kalba žmogui, ką daryti, jei negirdim, ir atrodo, kad Jis tyli? O galbūt mes netinkamai klausomės arba nemokame skaityti?

Kada pirmą kartą į rankas paėmėte Bibliją?

Mūsų šeimoje buvo Biblija, žinojau, kad tai šventa knyga, kuria remiasi krikščionybė, bet man ji nekalbėjo. Tai atrodė nesuprantama, kažkas iš praeities. Tik vėliau kilo klausimų: ar istoriškai tai tiesa, ar tik legendų rinkinys? Ar Senajame Testamente Mozė perėjo per jūrą, ar ne? Ar Jėzus tikrai Dievas, o gal tik istorinis personažas? Tai labai rūpėjo. Mano tėčiui patikdavo cituoti Bibliją. Jei pamatydavo, kad kuris nors iš vaikų turi puikybės, tuoj pat primindavo muitininko ir fariziejaus maldas, kai fariziejus dėkojo Dievui, kad nėra toks, kaip plėšikai, sukčiai, svetimautojai, ar toks, kaip muitininkas, kuris tuo tarpu stovėjo nedrįsdamas pakelti akių į dangų, tik mušėsi į krūtinę (plg. Lk 18, 9–14). Kartais nervindavo, kai tėtis kartodavo tą patį, bet jo žodžiai mokė nuolankumo, vertingesnio už daugybę talentų. Šventasis Raštas, kurį parašė Dievo įkvėpti žmonės, šiuo metu man yra tiesiog maistas. Dievas prisitaikė prie to meto kultūros, papročių, pasaulio supratimo, Jo paties įvaizdžių. Jis kalbėjo per žmonių patirtį, kurią jie suprastų. Nors po dviejų tūkstantmečių mums tai gali pasirodyti keista, galime manyti, kad tai tik kažkokių žydų raštai, Dievas vis dar bando prakalbėti žmogui.

Ar tai reiškia, kad ir dabar Dievas kalba per Bibliją?

Pradžioje Dievas sukūrė pasaulį, o prieš du tūkstančius metų gimė Jėzus. Vis bandome atspėti, prieš kiekgi metų atsirado gyvybė ir pati žemė. Norime atsekti laiką, o pagal Viešpaties Žodį viskas vyksta dabar, laikas neegzistuoja. Skaitydamas Šventąjį Raštą, įsivaizduoju, kad šiuo metu Dievas kalba ne vien tik žydų tautai, Abraomui, Lukui ar Pauliui. Jis kalba man čia ir dabar. Ir tau kalba, kai klausai Dievo žodžio ar skaitai jį. Tai Dievo meilės laiškas tau. Asmeniškai tau. Įsivaizduok, kad tai tau parašė. Tai ne fantazija ar iliuzija, tai tikrovė, kad Dievui nėra laiko! Tik reikia išlaukti malonės. Ne visiems Šventasis Raštas taip staigiai prakalba. Daugiau protu kažką išmąstome, bandome suprasti, tiesa tai ar ne, bet paskui ateina malonė, Dievas ją dovanoja. Daugelis žmonių dalijasi, kad Šventraštis ima ir atsiveria. Pvz., parašyta, kad Žmogaus Sūnus atėjo ne pasmerkti, bet išgelbėti žmonių. Staiga įsivaizduoju – ne pasmerkti tavęs, Aldonai, bet išgelbėti! Pakeliu akis, ir šypsosi tas Viešpats. Mane daug išmokė šv. Ignacas: skaitant psalmes ar evangelijas nebūtinai visas tekstas turi kalbėti, kartais užkabina tik viena eilutė, tada ir sakome – prabilo, prakalbėjo pagal nuotaiką, kasdienybėje.

Kas Jums asmeniškai svarbiausia skaitant Dievo žodį?

Tai, kad kiekviename tekste yra viltis. Viešpats per Bibliją nesėja nevilties, bausme negrasina, kad tu, vargšeli, susigūžęs lauktum pasaulio pabaigos. Ne. Net ir pasaulio pabaigos tekstai, kurie tikrai baisiai skamba, visi baigiasi tuo, kad ateis Žmogaus Sūnus! Ateis mylintis Jėzus. Vadinasi, man pasaulis tik prasideda! Jei tikrovė kalba apie nuodėmę, jei skaudu ar Viešpats nuliūdęs, Šventraščio tekstuose visuomet yra viltis. Visuomet. Dievas neužbaigia savo žodžio su prislėgimu, kankinimu ar grasinimu.

Sakoma – melskitės su Šventuoju Raštu; o kaip?

Yra skirtumas tarp maldos su Šventuoju Rašto ir jo studijų. Tai šiek tiek panašu, bet ir labai skirtinga. Nors Biblijoje yra vietų, kurias be teologijos ar biblistikos studijų sunku suprasti, tačiau melstis su Dievo žodžiu kiekvienas gali. Žinoma, jeigu paima tą Knygą labai paprastai, įsivaizduodamas, kad tai Dievo meilės laiškas. Šv. Ignacas siūlo pirmiau patirti, jog Dievas tave myli, o kai tikrai žinai, kad myli, tai ir skaitydamas, jei ko nors nesupranti, nenori atmesti, tiesiog bandai suprasti. Nešiojiesi savo širdyje, mintyse, klausi, ką toji Meilė nori man pasakyti. Meldžiantis su Šventraščiu ne svarbiausia išsiaiškinti detales, nors ir logika yra gerai. Tiesiog įsivaizduokime mylintį Dievą, kuris rašo laišką mums. Jei Dievas įkvepia norą labiau pasigilinti, peržvelgti Biblijos tyrinėtojų komentarus, rasti atsakymus – tai puiku. Štai Gyvenimo ir tikėjimo institutas siūlo Šventojo Rašto kursus, yra ir teologijos studijos. Šiuo metu įprasta ir tai yra dovana, kad žmonės kas dieną gyvena Dievo žodžiu pagal liturginius tekstus – yra įvairiausių knygelių, pvz., Magnificat, Žodis tarp mūsų, taip pat internete (žr. www.katalikai.lt) galime rasti Evangelijos ištraukas kiekvienai dienai. Štai studentai klierikai yra kviečiami perskaityti visą Šventąjį Raštą, nuo pradžios iki pabaigos. Gal kai kurios knygos ir nekalba, gal kai kur per daug skaičių, vardų, bet vertinga žinoti Dievo žodžio visumą. Taip pat yra grupių, kurios sutaria skaityti ir apmąstyti tam tikrą Rašto vietą advento ar gavėnios laikotarpiu. Kitos grupelės susirenka kas savaitę aptarti ateinančio sekmadienio Evangelijos. Kai pats ruošiuosi pamokslui ar skaitau, visuomet paprašau Šventosios Dvasios įkvėpti, padėti. Ir dar klausiu, ką skaitomas tekstas man reiškia šiuo metu, šią dieną. Pvz., vykstant teroristiniams išpuoliams Paryžiuje, žiūriu, ką Šventasis Raštas gali pasakyti tų įvykių akivaizdoje.

Tai ar neužtenka mums tiek, kiek girdime bažnyčioje? Būtina skaityti papildomai?

Šeimoje kartais pajuokaujama. Žmona sako vyrui: „Žinai, prieš 10 metų apsiženijom, tu man pasakyk kada nors, kad mane dar myli“, o vyras atsako: „Prieš 10 metų aš tau pasakiau prie altoriaus ir neatšaukiau, tai ko tu dar nori?!“ Jei Biblija yra meilės laiškas ne vien tik bendruomenei, bet ir kiekvienam asmeniškai, tai ta meile gyvename, prie jos sugrįžtame. Žinoma, nereikia skaityti ir nesustoti, Šventasis Raštas labiau skaitomas maldingai, nebent tai būtų studijos. Manyčiau, Dievo žodį girdėti bažnyčioje yra minimalu. Kai kunigas kartais paklausia: „Ar supratote, ką šiandien skaitėme?“, dauguma jau būna užmiršusi, netgi kokia tos dienos Evangelija. Gal grįžus namo dar kartą pasiskaityti visai prasminga, pažiūrėti, kur Dievas prakalbėjo. Kodėl gi ne. Aš turiu kelis laiškus, rašytus mano mamos ir tėčio. Dažnai juos pasiimu, pasiskaitau, man neužtenka vieno karto. Taip ir su Dievo meilės laišku. Kaip gali pakakti vieno karto?

Kai kurie Šventąjį Raštą vadina taisyklių rinkiniu. Ar jis nesuvaržo mūsų laisvės?

Yra ir taisyklių, bet ne vien. Jei į Šventąjį Raštą žiūrėtume tik kaip į taisyklių rinkinį, tai atsiranda pavojus tapti fariziejais, išmokti taisykles ir tik dėl to norėti į dangų. Kita vertus, Biblijoje daug išminties mūsų kasdienybei. Daug taisyklių ir patarimų yra susiję su mūsų žmogiška patirtimi, bet yra pavojus vadinti Šventraštį taisyklių rinkiniu. Juk Jėzus mokė žiūrėti dvasios, o ne raidės. Virš visokių įstatymų ir taisyklių yra meilė.
Dabar adventas, tad kokius dalykus reikėtų akcentuoti šiuo laikotarpiu?

Tradicija, kad švenčiame Kalėdas, yra išlikusi mūsų kultūroje, ir to niekas neužmiršta. Dovanos. Atostogos. Skani vakarienė. Ir dar daug dalykų su Kalėdomis asocijuojasi, bet tikrai prasminga paskaityti, ką švenčiame. Sykį Berlyne vienas studentas sugalvojo akciją prieš šventas Kalėdas. Prie didelio prekybos centro žmonės stovėjo su plakatais, ant kurių buvo parašyta: „Sustok! Penkias minutes patylėk. Kieno gimtadienį švenčiame?“ Per šventes reikėtų paskaityti Jėzaus gimtadienio tekstus, kad žinotume, kas iš tiesų yra Kalėdos. Tai nėra trumpiausios dienos ar ilgiausios nakties šventė. Visuomet įdomu pastebėti, jog nors švenčiame Jėzaus gimtadienį, kažkodėl dovanas dovanojame vieni kitiems. Juk ne mūsų gimtadienis. Tai nėra blogai. Gera dovanoti dovanas, bet gilių giliausia prasmė kita, ir Šventojo Rašto tekstai atsako, kokia ji. Sužinome apie Mariją, ką Juozapas veikė tą naktį, kaip žmonėms buvo sunku patikėti, kad tokiu būdu Dievas ateina. Dabar palinkėjimas: pasimelskite su tais tekstais, kad žinotumėte, ką iš tiesų reiškia Jėzaus gimtadienis.


Dėkoju už pokalbį!

Kalbino Valdonė MINCIŪTĖ
new.artuma.lt