Ignaco iššūkis

Esu girdėjusi jėzuitus juokaujant, kad, nukeliavę anapus, jie nebijo susitikti su Dievu, tačiau truputį baiminasi susitikti su šventuoju Ignacu. Dvasinis jėzuitų ugdymas vyksta daugelį metų. Ignaciškojo dvasingumo principai, glūdintys Dvasinėse pratybose, vis stiprinami. Mes, pasauliečiai, kurie esame susipažinę su Pratybomis, suprantame, kad jos reikalauja daug pastangų, tačiau tikriausiai mes jų taip intensyviai nepatiriame, kaip jėzuitų naujokai, atlikdami pratybas 30 dienų iš eilės. Jose yra daug maldos, tylos, progų pažvelgti į save, susitikti su dvasios palydėtoju, kalbėtis su Dievu ir mėginti Jį išgirsti. Istoriškai žvelgiant, jėzuitai išlaikė aukštus standartus tiek vadovaudami mokykloms, tiek ir integruodamiesi į tolimas kultūras, mokydamiesi kalbų, susipažindami su papročiais ir per juos nešdami Gerąją Naujieną. Tačiau net ir tokiems žmonėms kaip aš (esu kelias dešimtis metų sąmoningai ir aktyviai dvasinį gyvenimą gyvenanti vyresnio amžiaus amerikietė), Ignacas Lojola meta tikrą iššūkį. Tiksliau, net tris.

Ignaco gyvenimas – tai istorija su bloga pradžia, staigiu nubudimu, skausmingu atsivertimu ir vis augančiu atsidavimu aukštesniajai valiai.

Jei jis nebūtų buvęs suluošintas ir priverstas keisti karjerą, šiandien šventojo Ignaco neturėtume. Jis – narsus, stiprus jaunas vyras – žengė kario ar riterio gyvenimo keliu, vildamasis laimėti mylimos moters ranką. Buvo kilęs iš žemesnio diduomenės sluoksnio ir gyvenime puoselėjo tam tikrus lūkesčius. Tačiau kovoje buvo sužeistas, mėnesius praleido sveikdamas ir turėjo valandų valandas apmąstymams bei svarstymams, kurie jį vedė į atsivertimą ir skatino tarnauti vien tik Kristui. Vėliau ketverius metus klaidžiojo, uoliai ėmėsi savuoju ego paremtų atgailų, kurios beveik privedė prie savižudybės. Net ir po to, kai jis ir jo draugai įsteigė Jėzaus Draugiją ir sukūrė jos viziją, Dievas kartais juos vedė kitomis kryptimis.

Kai Ignaco gyvenimą imu pavyzdžiu sekdama Jėzumi, nesitikiu, kad mano gyvenimas visada eis ta kryptimi, kurią įsivaizdavau. Galiu suvokti, kad net jei ir labiausiai stengiuosi sekti Jėzumi, mano nesubalansuotos ego ambicijos, baimė ir kultūriniai nuokrypiai vėl ir vėl primins save, ir mano dvasinio gyvenimo augimą gali ištikti nusivylimai dėl mano ribotumų ir silpnų kovų. Man kasdien reikės apsispręsti, įsiklausyti, ką sako Dievas, ir atsiliepti sakant taip.

Ignacas rimtai žiūri į tai, kas senamadiškai vadinama dvasine kova.

Amerikietiškoji krikščionybės versija (tiek katalikų, tiek protestantų), nutolo nuo blogio ir jo misterijų suvokimo tiek, kad mūsų gilus vidinis žinojimas apie juos atgijo populiarioje kultūroje, knygose, filmuose ir žaidimuose apie magiškas galias, blogus monstrus, numirėlius ir pan. Ignacas mūsų sielos priešą įvardijo ir nurodė konkrečius žingsnius jam įveikti. Ši Dvasinių pratybų dalis vadinama dvasių atpažinimu. Ignacas visada buvo tikras, kad nematoma kova tęsiasi kiekvieno žmogus viduje, kova, kurioje blogis (velnias ar šėtonas) kėsinasi žmogų atitraukti nuo Dievo malonės. Priešas siekia mus atitolinti nuo Dievo per baimę, graužatį, išdidumą, sumaištį ir nežinojimą. Mes negalime likti pasyvūs šioje kovoje, bet turime išmokti konfrontuoti su blogiu remdamiesi dvasine išmintimi ir jėga.

Jeigu noriu kliautis šv. Ignaco dvasingumo principais, turiu susigrumti savo vidinio gyvenimo kovoje. Aš turiu būti pasirengusi susidurti su blogiu jo įvairiais pavidalais. Turiu išmokti dalykus vadinti tikraisiais vardais ir apsispręsti minėtos konfrontacijos nevengti, nenustumti į šalį. Turi išmokti pasipriešinti blogiui malda, tinkamais pasirinkimais, priešintis valios apsisprendimu ir man padedančia Dievo malone. Dvasinė kova nėra lengva, nėra romantiška ar maloni, kaip galėtų atrodyti tradiciniuose koviniuose filmuose. Ji reikalauja daugelio kasdienių apsisprendimų pasipriešinti blogiui – malda, gerais įpročiais, išpažintimi, o kartais pasitelkiant ir kitų pagalbą.

Ignacas manė, kad visiškai įmanoma gyventi kaip Dievo draugui, augti šventumu ir dvasiškai bręsti.

Jis lengvai pritartų teiginiui, kad žmonės turi silpnybių ir kad mes vis suklystame. Tačiau tai ne priežastis pasiduoti. Ignaco aplinkoje niekas neverkšlentų: „Ką padarysi, esu tik žmogus!“ Arba: „Esu nusidėjėlis, ko iš manęs tikiesi?“ Ne, nes Ignacas patyrė malonę ir jėgų suteikiantį Šventosios Dvasios veikimą savo ir kitų gyvenime.

Jeigu noriu vadovautis šv. Ignaco dvasiniais principais, kasdien gyvensiu pasitikėdama, kad Dievas man suteiks malonės gyventi krikščioniškai, augti išmintimi, aukotis ir patirti džiaugsmą, nepaisant tamsių ar bauginančių situacijų. Negaliu paprasčiausiai pasiteisinti, kad esu tik nuodėmingas žmogus. Dievas ne taip žiūri į mane. Jis mato mane kaip savo vaiką, naujai sukurtą Jėzuje ir pripildytą Šventosios Dvasios, gebantį siekti dvasinės gelmės ir galios bei kasdien būti atjaučiančiu ir drąsiu.

Priimk iššūkį daugiau sužinoti apie Ignacą ir jo dvasingumą mūsų parengtoje programoje „31 diena su šv. Ignacu“: https://www.ignatianspirituality.com/31-days-with-...

Vinita Hampton Wright

https://www.ignatianspirituality.com/10348/challen...

Iš anglų kalbos išvertė t. Vidmantas Šimkūnas, SJ