Kodėl Jėzus turėjo mirti ant kryžiaus?

Kentėjo prie Poncijaus Piloto, buvo nukankintas ir palaidotas... Taip glaustai Jėzaus likimą perteikia Tikėjimo išpažinimas.

Į klausimą, kodėl Jėzus už mus numirė ant kryžiaus, teologai nuo seno atsako skirtingai. Beveik kiekvienas atsakymas iškelia vis naujų klausimų. „Tai buvo Dievo valia.“ Tačiau kodėl Dievas to galėtų norėti? „Jis pasiaukojo už mus.“ O kodėl turėjo pasiaukoti? „Jis buvo vienintelis, kuris galėjo pakankamai atsiteisti.“ Ar Dievas negali tiesiog dosniai atleisti? „Savo kryžiumi jis mus atpirko.“ Kodėl dėl atpirkimo turi kas nors mirti? Kodėl kas nors įvyksta tik po to, kai paaukojama auka? Iki dabar to klausiama kiekvienoje gatvių sankryžoje, geležinkelio pervažoje ar kilus naujam gripo virusui. Ar per visą žmonijos istoriją niekas nepasikeitė?

Prieš autoritetą ir tradiciją

Pirmiausia turime konstatuoti, kad ne Dievas Jėzų nubaudė mirtimi, o žmonės. Daugelis dalykų, už kuriuos atsakomybė primetama Dievui, yra žmonių darbas. Žmonės pastatė dujų kameras Aušvice. Srebrenicoje automatinius ginklus rankose turėjo žmonės. Taip pat ir Alepe niekas nežuvo nuo žemės drebėjimo, dėl kurio dažniausiai kaltinamas Dievas.

Kodėl žmonės nukryžiavo Jėzų? Naujojo Testamento tyrinėtojas Gerdas Theisenas knygoje „Der historische Jesus“ tai pagrindžia priežastimis iš biblinių šaltinių. Pagrindinė Jėzaus žinia buvo jau esanti ir ateinanti Dievo karalystė. Šitaip Jėzus tikriausiai žmonėms pažadino mesijinius lūkesčius. Bet kuriuo atveju, romėnai ir žydų aristokratija Jėzaus pasmerkimu norėjo nukryžiuoti ne tik jo asmenį, bet ir su juo siejamus lūkesčius.

Tardamas: „Jūs girdėjote, [...] aš jums sakau“ (žr. Mt 5), Jėzus stoja prieš kai kuriuos tradicijos autoritetus ir žydų įstatymus – jis demonstratyviai gydo šeštadienį ir rizikingai tvirtina, kad „šeštadienis yra žmogui“ (Mk 2, 27). Jis kritikuoja kultą. Apsivalymo įsakymai įpareigojo lygiai taip, kaip ir dešimt Dievo įsakymų. Prieštaraudamas tam Jėzus pareiškia, kad ne tai, kas iš išorės į žmogų įeina, gali jį suteršti, o tik tai, kas iš jo išeina. Apsivalymo ritualams prieš Velykas reikėdavo visos savaitės, kurią tekdavo praleisti Jeruzalėje. Tačiau niekur nerandame užuominos, kad Jėzus būtų dalyvavęs šiose apeigose. Pasakojama tik apie kojų plovimą – ir to pakako.

Jėzus kritikavo šventyklą. Simboliškai išvalant šventyklą, jo atsiribojimas nuo šių Dievo namų tampa akivaizdus. Jis laukė, kad Dievas šventyklą sugriautų ir jos vietoje stebuklingai pastatytų naują. Tačiau nuo šios senos šventyklos su pinigų keitėjais ir aukojamų gyvulių pardavėjais priklausė aukštas vietinės aristokratijos statusas ir didelė dalis pajamų. Be to, šia kritika Jėzus rizikavo tapti galimu politinio neramumo kurstytoju. Prisimintinas ir Jėzaus elgesys su muitininkais, romėnais, prostitutėmis. „Kaip jis gali su tokiais nusidėjėliais valgyti už vieno stalo?“ Žodžiai, pasakyti didįjį kančios penktadienį, yra jo ambicijų viršūnė: „Ar tu esi mesijas, Aukščiausiojo sūnus?“ – „Taip, aš esu“ (Mk 14,62).

Jėzus skelbė netrukus ateisiančią Dievo karalystę, kurioje pirmieji bus paskutiniai, o paskutiniai – pirmieji. Dievas nuostabiai jiems tai suteiks. Jis ir jo mokiniai valdys Izraelį (plg. Mt 19, 28). Valdžios atstovams, šventyklos aristokratijai ir romėnams joje nebus vietos. Todėl abi šios grupės, nors ir turėdamos skirtingus interesus, tapo Jėzaus priešininkėmis. Sinedrionas (aukštųjų kunigų taryba) pasipiktino jo pranašystėmis apie šventyklą. Šventyklos kritika kėlė klausimą dėl jų privilegijų teisėtumo. O romėnų prefektas, girdėdamas apie Jėzus skelbiamą „karalystę“, jautė grėsmę savo valdžiai. Abi grupės įgijo bendrą interesą – išvengti neramumų – todėl prieš Jėzų veikė išvien. Tai buvo mirtinas derinys.

Suasmenintas Kalno pamokslas

Jėzus nebuvo joks nutrūktgalvis ar nuotykių ieškotojas. Kova dėl galios jam buvo svetima. Taip pat ir pinigai jam nebuvo svarbūs – juk jis neturėjo jokio banko ar stalo pinigams keisti šventykloje. Tai pat ir intrigų rezgimas jam buvo svetimas: „Tarp jūsų taip neturi būti!“ (plg. Mk 10, 43)

Jėzus gyveno kitaip. Jis buvo linksmas, pozityviai nusiteikęs, dėmesingas, mielas ir simpatingas. Jis buvo tiesiog geras žmogus. Tokį jį matome pas seseris Mortą ir Mariją ar muitininką Zachiejų. Taip pat ir Kanos vestuvėse jis pasirūpina, kad nepritrūktų vyno. Galima sakyti, kad jo esminė nuostata buvo „klasikinė biblinė“. Jis išpildė tai, ką sakė pranašas Izaijas: „Ne šauksmu ar pakeltu balsu; gatvėje nebus girdėti jo balso. Nei palaužtos nendrės jis nelauš, nei blėstančio dagčio negesins“ (Iz 42, 2–3). Tai, ką jis savo viešosios veiklos pradžioje kalbėjo nuo kalno: palaiminti guodžiantys, taikdariai, ramūs ir gailestingi... (žr. Mt 5), ką laikė Paskutiniojo teismo kriterijumi, kai sakė apie alkanus, ištroškusius ir svetimšalius (žr. Mt 25), – būtent tai tiksliai perkėlė į savo gyvenimą. Jis pats buvo suasmenintas Kalno pamokslas, jis pats buvo Dievo gyvenimo būdas.

Ar būtent todėl jis dažnai patirdavo tai, ką vadiname „blogomis dienomis“? Tai, kad gerus žmones ištinka blogis? Juk jis ištinka būtent tą, kuris pats nedidina blogio, kuris nuramina, „neįkaitina“ situacijos, ir vis dėlto tampa įtartinu ir yra suimamas? Žinomas vokiečių pedagogas Josefas Eppingas rašė: „Jis išgyveno sunkias dienas, nes buvo geras.“ Ar taip iš tiesų yra tarp žmonių? Ar net patiems geriausiems nedaroma išimtis? Ar būti geram – tai grėsmė gyvybei? Ar dėl to galima ir numirti?

Kitoks gyvenimo būdas

Galbūt iš tikrųjų niekas taip neerzina galingųjų, alkstančių valdžios ir intrigantų, kaip gyvenimo būdas, laisvas nuo valdžios, pinigų ir galios troškimo. Nors ir vienas vienintelis yra nuo to laisvas, tai griauna visą tokio gyvenimo būdo patikimumą. Kas išsiskiria iš aplinkos kaip taikdarys, kaip užtarėjas, kaip laisvai pasirenkantis neturtą, tas nusipelno nepasitikėjimo. O kaip dėl gerumo ir tiesos, svetingumo ir žmogaus teisių? Tai gali būti priimtina kur nors atokiai, galbūt – dykumoje, bet ne pačiame įvykių centre. Čia viskas turi turėti ribas. Tad, jei esi geras ir teisingas, turi pasikeisti arba būsi išstumtas. O jis nepasikeitė. Jis viešai praktikavo Dievo karalystės gyvenimo būdą.

Kitaip tariant, tokiame pasaulyje, koks buvo, žiaurioje pagoniškoje imperijoje su ciniškomis romėnų ir savimi pasitikinčiomis žydų jėgos struktūromis, Jėzus tiesiog mėgino būti geras – ir šeštadieniais, ir muitininkams bei prostitutėms, ir ten, kur įstatymas stojo skersai kelio. Galbūt dėl to jis ir mirė?

Jėzaus gyvenimo pavyzdys geriausiai parodo, kad šis pasaulis yra kitoks nei Jis ir kad pasaulis atsakingas už tai, kad yra toks negailestingas. Kalno pamokslas – viršūnė to, kam pasaulis priešinasi. Geriems žmonėms šiame pasaulyje ne vieta! Nukryžiuotasis nebeturi galimybės dar aiškiau to įrodyti, „nes tas, kuris kabo ant medžio, yra Dievo prakeiktas“ (Įst 21, 23). Tada laimėjo galia, religinė ir valstybinė galia. Tai suvokė ir mokiniai, jie beveik gėdingai reagavo: Judas išdavė Jėzaus buvimo vietą. Visi mokiniai pabėgo. Petras jo išsigynė, kad sau nepakenktų. Laimėjo pinigas, pakako trisdešimt sidabrinių. Laimėjo išdavystė. Laimėjo blogis. Susidūrę su tuo, esame bejėgiai. Taip manyta anuomet, taip manome ir mes.

Pabaiga, formuluojama kaip klausimas, skamba taip: ar šiame pasaulyje gėris negali įsitvirtinti? Arba paklauskime kitaip: ar Dievas neįveikia blogio? Ar prieš jį Jis yra bejėgis? Ar Dievas yra per geras, kad nugalėtų?

Jeigu mes nesvajojame, kokio pasaulio norėtume, apie tai nekalbame, o priimame tokį, koks yra, turime pripažinti, kad jis nėra savaime geras. Toks niekada ir nebuvo. Gėris neįsitvirtina savaime, lyg visada degtų žalia šviesa ir pūstų palankus vėjas. Šiame pasaulyje vien gėrio darymas dar neveda į taiką, greičiau sukelia konfliktą ir pažeminimą. Tai yra pasaulis, kuriame geriesiems gali nesisekti, o blogiesiems – sektis. Deja, turime pripažinti, kad „tai nebuvo gera“.

Kreiva nuodėmės plokštuma

Dievas sukūrė ne stabiliai gerą, o besivystantį pasaulį. Ilgoje evoliucijos istorijoje žmonija yra palyginti jaunas fenomenas. Po truputį vis suspindėdavo praeitį pranokstantis spindulėlis, vis sumirgėdavo žmogiškumas. Galiausiai tarp gyvūnų atsirado tinkamas dvasiai. „Animal“ tapo „animal rationale“.

Remdamiesi tuo galime sakyti, kad rojaus būsenos niekada nėra buvę. Rojus anaiptol nėra faktas žmonijos istorijoje, tai žmonijos svajonėje giliai įsišaknijusi viltis. Pradžia buvo „gyvūniška“ su visais instinktyviais gyvūnų pasaulio polinkiais. Pirmasis žmogus privalėjo kovoti dėl išlikimo. Teologiškai kalbant, tai konkupiscencijos (geismo) nuodėmės nuopuolio sritis. Kaip teigia nyderlandų teologas Huubas Oosterhuisas, šis „potraukis, kuris skatina vieną su kitu kovoti už gyvenimą“, yra kreiva nuodėmės nuopuolio plokštuma, ant kurios taip lengva paslysti.

Tačiau atsirado lūkestis, ir evoliucija vyko toliau. Gimė žmogaus vizijos apie tai, kas jis yra ir kuo galėtų tapti. Dvasios galimybė laisvai pasirinkti tapo vis aiškesnė, gyvenimas tapo „žmoniškesnis“. Pasidarė įmanoma atskirti, kas yra gėris ir kas yra blogis. Tačiau drauge išliko ir gyvūniškoji žmogaus pusė, o dėl ryšio su gyvūnišku racionaliu pradu ji dar pavojingesnė. Kuo žmogus darėsi laisvesnis, tuo lengviau pasidavė nuodėmės nuopuoliui. Išsivystė netgi atitinkamas gebėjimas. Nenuostabu, kad didžiausias nuodėmės nuopuolis – holokaustas – įvyko tik praeitame amžiuje ir tik dabartinės technikos dėka atsiranda tokie atvejai kaip Alepe. O kas dar mūsų laukia?

„Žmonės yra kilnūs ir geri“, buvo sakoma Gėtės laikais. Šiandien sąvoka „human enhancement“ perteikia archaišką, giliai įsišaknijusią tobulo žmogaus svajonę. Kitaip tariant, Čarlzo Darvino rojus pasaulyje dar nesukurtas. Mitas apie jį siejamas ne tik su praeitimi, bet ir su išgydyta, gera ateitimi. Rojus nukeliamas ne į laikų pradžią, o į jų pabaigą. Tai gyva svajonė apie gerą, išganytą žmogų. Esminei žmonijos istorijai priskirtina ir Pradžios knygos eilutė: „Visa bus gera.“

Keliaudami link to sutinkame didžių žmonių, kurių dėka žmonija padarė įspūdingą šuolį pirmyn, – Sokratą, Martiną Liuterį Kingą arba skautų įkūrėją Robertą Baden-Powelį. Gerai žinomas jo priesakas skautams: „Pasaulį palikite truputį geresnį, nei radote.“ Arba visai nežinomas motinas, tėvus, aktyvistus, siekiančius takos, tiriančiuosius žurnalistus. Visus tuos, kuriuose suspindi meilė ir atjauta ligoniams, pagalba „laivų žmonėms“ (Viduržemio jūros migrantams) ir pabėgėliams, tuos, kurie supranta, kas yra žmogaus orumas, kurie kovoja už žmogaus teises, kurie turi Motinos Teresės, Ruperto Neudecko ir Lea Ackerman jėgos.

Svarbiausioje šio kelio vietoje sutinkame Jėzų iš Nazareto. Jis yra įasmenintas Kalno pamokslas, iki galo gyvenantis gerumu ir tiesa. Šitaip jis ne tik toli pranoko savo laiką, bet ir visą istoriją, nes jame galima įžvelgti išsivystymo pilnatvę ir išsipildžiusią ateities viltį – Dievo karalystės viziją. Tobulumas palietė netobulumą, o šis jo nepakentė. Su tokiu žmogumi susidorojama jį demonstratyviai išstumiant ir sužlugdant – jis buvo nukryžiuotas.

Kad gėris suspindėtų

Ar šis žmogaus ir gėrio vystymosi procesas gyvūniškumo/blogio apsuptyje nėra didingesnis už mitologinę rojaus versiją? Ar gėris savo tikrąją kokybę įgauna ne tada, kai įsitvirtina pasipriešindamas? Ar jau nuo pat pradžių nenublanksta idėja pasaulį įkurdinti rojuje? Anot Eppingo, tik pasaulyje, „tokiame, koks jis dabar yra, gėris įgauna savo kokybę“. Tik tokiame pasaulyje, kuris pažįsta blogį, gėris suspindi ypatingu būdu. Ir kai blogis pasireiškia visu savo niekingumu, pvz., Aušvice, tada ir gėris suspindi savo aukščiausia forma (prisiminkime „Šindlerio sąrašą“).

Artėjant realiai galimai blogai pabaigai, Dievas, būdamas pajėgus pasaulį pakylėti aukštyn ir per šią sutrikusią dabartį gebėdamas atverti tikėtinai gerą ateitį, yra didesnis ir galingesnis, nei įsitvirtindamas optimaliomis sąlygomis ir be pasipriešinimo.

Tačiau kaip Dievas ant kryžiaus – mirties įrankio – įgalino suspindėti šviesą? Argi Jėzui kybant ant kryžiaus neaptemo saulė (žr. Mt 27,45)? Ar Golgota nereiškia būtent to, kad gėris šiame pasaulyje negali įsitvirtinti? Ar kryžiaus mirtis neparodo, kad Dievas prieš blogį yra bejėgis?

Šioje žmonijos vystymosi istorijos vietoje nepasiliekama ties nuviliančiu galutiniu tašku. Dievas čia aiškiai deda jaudinantį dvitaškį: evangelistai vienbalsiai tvirtina, kad mokiniai šį nukryžiuotąjį trečią dieną po minėtų įvykių matė, jie buvo jį susitikę. Iš pradžių jo neatpažino, toks „miręs ir tolimas“ jis jiems buvo (žr. Lk 24,16). Visgi jie buvo aiškiai įsitikinę – tai jis. Jis gyvas. Prisikėlęs „trečiąją dieną“, jis pradėjo naują pasaulį. Ir tai reiškia, kad ne gyvūniškasis šio pasaulio gyvenimo būdas turi paskutinį žodį. „Geležinės žaidimo taisyklės“, pagal kurias buvo žaidžiama ligi tol, pagaliau „kartą ir visiems laikams“ (žr. Rom 6,10) nustoja galiojusios. Mes jau esame Dievo karalystėje ir dar vis pakeliui į ją.

Nuo tos „trečiosios dienos“ baisiausias prakeiksmo ženklas – kryžius, gėdos vieta – tapo gyvenimo ženklu. Nuo tada kryžius yra išganymo ir vilties simbolis ateičiai. Kryžius „trečiąją dieną“ tapo ne tokiu pergalės ženklu kaip Kryžiaus žygiuose, lyg vėl su kryžiumi eitum į karą. Jis yra ženklas, kad Dievas su žmonėmis elgiasi atsargiai ir tolerantiškai. Draugystė ir palankumas, ištikimybė ir laikas, skirtas kitam – būtent tokia yra ateitis. Kryžius yra ženklas tikėjimo ir vilties, kad Dievas taria paskutinį žodį, kad jo meilė ir gerumas šiame pasaulyje giliai įsišakniję. Todėl esame kupini vilties ir galime tikėti, kad „Dievas apžvelgė visa, ką buvo padaręs, ir iš tikrųjų matė, kad buvo labai gera“ (Pr1, 31).

Robert Weber-Locher

Warum starb Jesus am Kreuz?

Christ in der Gegenwart Nr. 15 / 2017

Iš vokiečių kalbos išvertė t. Vidmantas Šimkūnas, SJ