Nueisim ten, kur žiūrim

Gyvename įvairių įtampų sampynoje. Įtampą kelia visuomenės poliarizacija, atmosfera darbe, kultūrų sandūra, kartų konfliktas. O naujienų tarnybos stengiasi kuo sumaniau pristatyti blogas žinias, kad pritrauktų žiūrovų. Kaip nurimti ir susiorientuoti, kaip surasti pagrįstos vilties kelią?

„Pagaliau!“ Tai užrašas ant vieno antkapio Lainco kapinėse, esančiose priešais ORF televizijos pastato langus Vienoje. Ši trumpa frazė kelia klausimą pačiam didmiesčio sūkuriui, į kurį galima žvelgti iš kapinių. „Pagaliau!“ Ar tai mirusiojo vardas? Ar kas nors norėjo, kad pagaliau baigtųsi vargingas gyvenimas? Ar džiaugėsi žmogus, pagaliau nukeliavęs ten, anapus, – į pažado šalį? O gal kam nors buvo svarbu likusiesiems pasakyti: „Pamąstyk, šiame pasaulyje viskas laikina. Tai svarbiausia perspektyva.“

Jėzuitų vienuolijos įkūrėjas šventasis Ignacas šią perspektyvą panaudojo ieškodamas teisingo sprendimo. Jėzus taip pat rasdavo nenuspėjamų ir stebinančių atsakymų, kai jį užspęsdavo klausimais. Žvilgsnis į Tėvą ir visai kita perspektyva Jėzui padėjo rasti „trečiąjį kelią“, pvz., susitikus su svetimautoja ar iškilus klausimui dėl mokesčių ciesoriui. Žvilgsnis į amžinybę padeda neužstrigti ties tuo, kas laikina, – ties daiktais, žmonėmis ar ideologijomis. Ši perspektyva atveria naujus kelius ir atskleidžia esminius dalykus. Tuomet ramybė pradeda augti ir įneša šviesos kitam teisingam žingsniui.

Vakarietiškoje visuomenėje mūsų nuojauta gali skatinti patikėti, kad poliarizacijos stiprėja, konfliktai aštrėja ir pasaulį veda galbūt netgi bedugnės link. Tačiau yra priešingai, kaip teisingai tvirtina mano pažįstami Billas ir Melinda: „Beveik visais požiūriais pasaulis šiandien yra geresnis, nei kada nors anksčiau.“ Tad ir mums, ir kitiems pravartu pažvelgti į faktus konkrečiau ir atidžiau. Visų pirma svarbu pastebėti, kiek daug gerų dalykų kasdien vyksta, tarsi būtų savaime suprantami. Tai yra tikrieji stebuklai. Jie nereikalauja suderinti įtampas ar, juo labiau, jas paneigti. Tegul mus veda Dvasia, leidžianti pamatyti „pusiau pilną stilinę“ anksčiau, nei drauge su kitais imsime verkšlenti, kad ji tik „pusiau tuščia“.

Man asmeniškai pereitais metais tapo svarbi 16-osios psalmės 8 eilutė: „Nuolatos menu VIEŠPATIES Artumą, – jam esant prie dešinės, niekad nedrebėsiu.“ Ksaverų pilyje Šiaurės Ispanijoje yra įspūdingas kryžius, prieš kurį meldėsi dar šventasis Pranciškus Ksaveras. Kristus ant kryžiaus šypsosi, lyg norėtų pasakyti: „Nebijok, aš nugalėjau pasaulį!“ Yra didžiulis skirtumas, ar aš nuolatos laikausi įsikibęs neigiamų įvykių, tariamai neišsprendžiamų konfliktų visuomenėje ir pasaulyje, ar žiūriu į Viešpatį ir todėl naujai žvelgiu į įvykius bei kylančius klausimus. Žvilgsnis į besišypsantį Kristų man dovanoja ramybę ir padeda susiorientuoti. Jo gyvenimas ir žinia įgyja spindinčią galią, maitina pagrįstą viltį pasaulio sumaištyje. Todėl ir maldoje, ir kasdienybėje mielai žvelgiu į šį „besišypsantį Kristų“, nes „tai, ką matome, mus formuoja, tad tuo ir tampame. Ir nueisime ten, kur žiūrime“, – sako vokiečių filosofas Heinrichas Spaemannas. (Taip sakydavo ir t. Jonas Lauriūnas, SJ. – vertėjo pastaba).

Josef Maureder, SJ, Jesuiten, 2017/3

Iš vokiečių kalbos išvertė t. Vidmantas Šimkūnas, SJ