„Pripažinti, išsaugoti ir ugdyti...“

Jėzuitai įsipareigoja puoselėti tarpreliginį dialogą Drauge su šv. Ignacu įsivaizduokime Švenčiausiąją Trejybę, žvelgiančią į žemę. Pabandykime žiūrėti „jos akimis“. Ką matome? Daugiau nei penkis milijardus žmonių: vyrų ir moterų, turtingų ir varganų, geltonodžių ir rudaodžių, juodaodžių ir baltaodžių; vieni gyvena taikiai, kiti kariauja; vieni jų yra krikščionys (1950 milijonų), kiti – musulmonai (1000 milijonų), induistai (777 milijonai), budistai (341 milijonas), naujųjų religinių sąjūdžių nariai (128 milijonai), čiabuvių religijų išpažinėjai (99 milijonai), žydai (14 milijonų), neišpažįstantys jokios religijos (1100 milijonų).

Kokią prasmę gyvenimui ir progą evangelizavimui suteikia ši turtinga etninė, kultūrinė ir religinė įvairovė, būdinga dabartiniam Dievo pasauliui? Kaip turime atsakyti rasizmui, kultūriniam šališkumui, fundamentalizmui ir nepakantumui, darkančiam šiandienio pasaulio veidą?

Kaip Romos Katalikų Bažnyčia vertina nekrikščioniškas religijas?

Vatikano II susirinkimo deklaracijoje „Nostra aetate“ sakoma: „Katalikų Bažnyčia neatmeta nieko, kas tose religijose tikra ir šventa. Su nuoširdžia pagarba ji žvelgia į tuos veikimo ir gyvenimo būdus, į tuos nuostatus ir mokymus, kurie, nors daug kur skiriasi nuo jos pačios tikimų ir mokomų dalykų, neretai perteikia visus žmones apšviečiančios Tiesos spindesį. Tačiau kartu ji nuolat skelbia ir turi skelbti Kristų, kuris yra „kelias, tiesa ir gyvenimas“ (Jn 14, 6), kuriame žmonės randa religinio gyvenimo pilnatvę ir kuriame Dievas visa sutaikino su savimi. Tad Bažnyčia ragina savo vaikus, apdairiai ir su meile kalbantis bei bendradarbiaujant su kitų religijų sekėjais ir liudijant krikščioniškąjį tikėjimą bei gyvenimą, pripažinti, išsaugoti ir ugdyti juose aptinkamas dvasines ir moralines
gėrybes bei visuomenines kultūrines vertybes.“